IX

Užsisvajojęs, tamsoj skendinčiame bute, lėtai pėdinau link balkono, mane pasitiko šiltokas, gaivus vėjelis, gatvės žibintai ir jau pakankamai tuščios gatvės, tarp dantų įsitaisė mano mylimoji „Marlboro“, užsikūriau, truktelėjau – debesis pilkų, aitrių dūmų išsiveržė iš plaučių ir lėtai kilo, sklaidėsi. Pasidarė šiek tiek liūdna, susiliejau su tamsa ir šiltu oru, virpėjau kartu su gretimo medžio lapais, aukštis ištiesė ranką ir lėtai uždėjęs du pirštus ant vokų, užmerkė man akis. Tvirtai įsikibau į palangę, širdis truktelėjo visas kūno kraujagysles vienu metu, sukeldama lengvą šoką; nebekvėpavau. Atsimerkiau ir pasižiūrėjau žemyn.
Vyras, labai panašus į mane, šnekėjosi su dama juodu, suplyšusiu apsiaustu, jos veido nebuvo matyti. Vienoje rankoje ji laikė kaulinį smėlio laikrodį. Smiltys krito iš lėto, po vieną, lyg varvantis kranas, girdėjau jų kapsėjimą ir jis varė mane iš proto. Jie abu atsisuko į mane, vyras parodė pirštu, dama palinksėjo galva, jie nuėjo į priešingas puses. Kaip jie drįsta kalbėti apie mane už akių, ateikite čia ir kalbėkitės, jūs šitam reikale ne vieni! Aš jus pasivysiu!
Palypėjau ant taburetės, iki pusės išlindau pro langą, pasižiūrėjau žemyn. Giliai įkvėpiau. 
Trys... 
Du... 
Vienas...
Ne šiandien.

X

Vakaruose saulė dar tapė ugnį ant dangaus, rytų pusę jau dengė kol kas dar gilios ir tamsios mėlynos spalvos skraistė, pamažu slinkdama saulės link, ryjanti šviesos lašelius, pasimetusius ant stiklinio dangaus. Vieniša, pusės kampinio laipsnio skersmens sidabrinė saga, prišauta prie nepriekaištingai tiesios medžiagos, įsikibusi į horizontą stūmė jį žemyn, lipo į viršų, didelėmis akimis stebėjo medžius, daugiabučius ir gatvės žibintus, išgąsdinti žmonės kaip skruzdėlytės lindo į savo būstus, kol gatvės visiškai ištuštėjo, kartu su saule miegoti nuėjo visas miestas, tik mūsų nuo vyno apsvaigusios sielos dalinosi reginiu ir viena kitos draugija. Jos gilūs, karšti, raugintų vynuogių skonio atodūsiai tirpo tamsoje, akys žibėjo kaip brangakmeniai, jos šypsniai pumpavo mano širdį, plaukai glostė pirštus, apnuogintas petukas išvarė mėnesieną iš dangaus ir įsitaisė ten, gėdindamas mano ištvirkimą, bet aš nekreipiau dėmesio ir šokau valsą ant jos odos, nebūdamas per daug gašlus, stengdamasis išlaikyti jos lelijų trapumą ir vandens ramybę, nekeldamas ratilų, nors pats buvau audra šalia jos kvapą gniaužiančios ramybės.
Nekvėpuok – nužudysi tylą.