mano tylos
sudrumstos
nustumtos
paliktos

švelnios lūpos
sutrūkę
suskilę
praviros

mažos rankos
sugrubę
skaudančios
svyrančios

vienišos valandos
pamirštos
senkančios
dylančios

trupa į praeitį
apsnigtą
paliktą

mano aukojimai
leidžiama
galima

dygsta iš ragenų
švelnios sekundės

kol nepakirdome
kol nenubundame

kalasi grakščios
lėtos ir lanksčios

glaudžiasi trapios

vakaru atmieštos

saldžios kaip pažadas

šiandien 
ir amžiams

keliasi kūnas

veriasi randas

suošia kraujas
degantis
gyvas

lūpom keliauja
pumpuro syvai

skleidžiasi gesmės
supasi maldos

ištiestos rankos
praviras langas