Jei aš bėgsiu, o tu vysies –
Kas laimės likimo siustą kovą?
Ar pajėgsi tu mane įveikt?
Ar pajėgsiu nuo tavęs pabėgt?
 
Naktis paslėps žydras dangaus akis;
O mano ašaros – rasa ant tavo delno.
Juokiesi iš manęs, iš skausmo mano –
Aš – vieniša žvaigždė nuskendus jūroj.
 
Aš noriu rėkti, noriu bėgti,
Noriu save nužudyti melu.
Noriu pamiršt, kad kadaise gimiau.
Nenoriu būti... nenoriu būti pasauliui našta.
 
Skausmas įaugęs many – gyvenu juo;
Kas žvėrį pažadino giliai širdy?
(Nekenčiu būt pasaulio dėlionės dalim!)
Slėpkitės, aš – ATEINU!
 
Jei tu bėgsi, o aš vysiuos –
Kam skaudės stipriau?
Jei suklupsiu, jei sustosiu,
Ar dangus pravirks krauju?
 
Diena atskleis nuodėmes šventas –
Laikau negimusį aš savo rytą.
Juokiuosi iš tavęs, mirtie –
Štai pelenai mano sudegusių sparnų.
 
Tu pasiėmei ką galėjai –
Negrįžtamai mane tu subjaurojai –
Many nerasite jūs meilės sau.
Nekenčiu savęs ir savo skausmo!
 
Aš noriu rėkti, noriu bėgti,
Noriu plėšyti kūną į gabalus.
Noriu pamiršt kuo buvau, kas esu.
Jūs pažadinot žvėrį many...