Jis tiesia mums sklidiną dubenį
Šviesos ir ugnelės gyventi.
Nutilusią sielą pabudina
Gerumui, tikėjimo šventei.
 
Ir šypsosi akys, ir miela, šviesu
Sutemus ar šalty.
Ugnelę iš Angelo Jo dalinu –
Ištieskite delnus – gyventi...
 
Renku išsibarsčiusias savo
maldas,
Veriu jas atgal į rožančių.
Su putino uogom, su sniegu –
baltas
Už tuos, kurie tiki, už tuos,
kurie kenčia
 
Už tuos, kur nemeile apsvaigę
Tulžim liejas – veriu ir už juos,
Nes purvas ištirps tarsi snaigės
Už juodo asfalto ribos...
 
Kaip gera vėl jausti Gyvenimą
Su Dievo palaimos šviesa!
Ir kas pasakys, kad negalima
Pakilt ir mylėt tiesoje?
 
Ir kas pasakys, kad negalima
Nubraukt, ištaisyti klaidas?
Kai mūsų keliai tik Jo galioje –
Šviesiausi – link džiaugsmo nuves...
 
 2018-02-08