Taip stinga šviesos, stinga sniego, kai lyja,
O stalčiuose miega nudilę pieštukai.
Vien pilka danguj, draikos nerimo gijos
Ir žvilgsnis, atrodo, – atšalo, atbuko...
 
Taip prašom tylos, kai kažkur verkia moterys –
Kažkas myli jas, o ir jos kažką myli.
Ištroškęs mėnulis kas naktį vis sotinas
Išgerdamas taurę – dažnai jam per gilią...
 
Taip gimsta istorijos – ilgos ar trumpos,
Iš ryto pamirštamos. Arba su tęsiniu.
Net tie, kurie neverkia, kartais suklumpa,
Iš pėdų nežinomo gėrimo pasemia...
 
Taip norim tylos, tačiau laikrodžiai muša,
Pridėdami valandai dūžį po vieną.
Ir paverčia ašaras laikas į druską –
Pabyra sniegu iš akių mėnesienoj...
 
Kažkam ant žaizdos –
Kad negytų, perštėtų...
 
2018 m. vasario 4 d.