Lyrikos plotmėje esu pati baisiausia.
Sau. Nirštu, atitrūkstu kaip varveklis per atlydį nuo stogo. Krentu. Sunkiasvorė. Sužeidžiu jautrią sielą žodžiu, pykčio ar apmaudo nusmailintu. Nes va nesuprato mano kalbėjimo, pagrūmojo, kad niekinis, suręstas iš žinomų archajinių metaforų ar dar kokių ten šiuolaikiškumo priešų. Ta vėpla klasika įsiėdė į kraują ir kūną. Baigia mane išsunkti. Ieškau, gludinu, mėginu kalbėti madingai. Kartais susikeikiu, bent pavelniuoju ar pasiremiu galu, apie kurį kalbėti mano laikmetyje buvo kaip ir nepriimta. Bent voratinkliu pridengdavome, pakampiais pasiplepėdavome. Nesiimu spręsti, gerai ar blogai, kad dabar nieko nedangsto niekas. Lyrikos plotmėje skamba toks žodis grubiai, bet be jokio maivymosi. Buvo, kai prabyli apie jausmus, ar ne. Tik iki ir stabt. Toliau nežengsiu. Visiems aiški potekstė. Geriau pasimėgausiu giedra. Už lango saulėtas rytas. Ne toks jau ankstyvas. Bet mielas. Su potekste į kažką ar ne, man nesvarbu. Svarbu, kad linksmas, nesusmurgęs nuo šlapdribos, lietaus ar dar kokio gamtos siųsto bieso. Sunku suprast, sunku skaityti, kai rimas ir ritmika miega? Sunku juk ir per purų sniegą klampoti. Bet klampojame ir pasiekiame tikslą. Garbingai. Po vieną ar draugėje su kuo. Pakėlėme geležinę uždangą į šiuolaikinį pasaulį ir vėl niurname. Norim atgal, kur ramu ir gal viskas iki galo aišku. Nugludinta, išvalyta, ant lėkštutės padėta. Vargintis nereikia. Tik kepti karveliai į burną nekris. Reikės patiems susimedžioti, išsikepti. Ir nesuvalgys niekas už mus, nesukramtys. Teks patiems. Visada ir viską tenka pačiam. Argi blogai, kad pačiam? Nežinau, kodėl visa tai parašiau. Kas davė impulsą. tiesiog parašiau. Kad neliktų balto lapo ar tarpo tarp minčių ir darbų, tarp didžiųjų raidžių ar mažųjų, tarp dienos ir vakaro, tarp manęs ir jūsų... Gal todėl, gal ne. Nežinau...