... skamba skamba kažkur varpai.
Širdį, kaip peilis, raižo giliai.
Vidurdienis. Aš viena parku einu,
o Essonnes parkas stūkso tarp kalnų.

Mintys pilnos šiandieninio vėjo,
jos neramiai iš širdies liejas.
Sunkia galva blaškaus po parką,
kur medžiuose tik varnos karkia.

Einu, žiūriu į tolį, į lauką,
ir, rodos, kažkas mane šaukia.
Deja, yra tik medžiai. Yra ir žmonės,
praeina jie su šunimis, neteikia malonės.

Viena, kaip dvasia be vietos, einu,
kopiu laiptais į kalną, kur gyvenu.
Iš balkono žvelgiu į Senos upę,
bet jai žmonių bėdos nerūpi.

Daug žmonių prie jos ateina pabūti,
pasiguosti, širdį nuramint truputį,
bet upė rami ir laiminga
tyliai plukdo laivus mažus ir galingus.