Nesvietiška aistra gundanti lipniu varvalu teka per barzdą... alkanos bemiegės naktys įkyriai gundo  ir gundo... vėl klimpsti į seną smegduobę iki kaklo... iki lūpų kampučių, kol dusulas smaugti pradeda... tada besąlygiškai tveriesi į artimo ištiestą ranką ir kabiniesi į tvirtus pirštų krumplius su viltimi bei pasiryžimu susirasti savąją kūlgrindą... pakilti... išsikapstyti... deja... varvalas gundo nesvietiškai...