Visko lieka mažai, taip beprotiškai laikas išnyksta,
Kad imi ir mąstai, gal iš viso nebuvo net visko.
Nei tavęs, nei manęs, nei pabalusių sniegu tvorų,
Gal nebuvo jaunystės ir sužydusių sodų baltų...
Gal tik sapnas, miražas, gal vėjas praūžęs nakčia,
gal tik sniegas ištirpęs pernykštis, ką tik buvo jis čia.
O dabar jau nėra, nuaidėjo lyg aidas kalnų,
Tarsi debesį vėjas nuginęs, paslėpęs už miško.
Tavo laikas dar vis prieš akis, dar vis šaukia ištiesęs rankas,
Dar vis veda į kelią čionykštį. Nebežvelki atgal, nuvingiavo
Jau brydė žalia, pamanei, gal išgirsi lakštingalą krykščiant,
Vien tik kritę spygliai, vien tik kėkštas perplėš giesme mišką.
Visko lieka mažai, taip beprotiškai laikas išnyksta,
Viskas tirpsta laike lyg žarijų žaizdre
Ir užlieja šalta atminimų banga, ji toli su žuvėdromis krykščia.
..

2018-01-29