Kai ant įkaitusių jausmų
Užpleiskanoja nekalbus vasario sniegas,
Nėra kur slėptis,
Nes esybė tirpsta,
Jinai garuoja, ji kažkur išbėga
Per uždarytą grumstuose ir nesvetingą dirvą.
Atrodo, veltui buvo aukštos natos –
It kokio nebylio,
Kurio tik akys rėkia,
It kokio aklo, kurs tik siela mato
Ir ji teisingai kreipia eit į priekį,
It kurčio, žiūrinčio į jam teaiškią esmę.
Ak, tas dangus...
Nebyliai pleiskanoja.
Tirpimas padeda karščiavimą iškęsti
Ir į grumstus nesusikruvint kojų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...