Parašyčiau aš tau, kad mane atsimintum,
ilgą laišką ant tošies baltos,
bet dabar nematau netgi tako praminto,
kuriuo vėjas žirgais iki saulės nujos.

Tik byrės rasomis ryto šviesos ištryškę,
tiktai rūkas pakils, nužingsniuos kur laukais,
atsidus pakelė, atsilieps žalias miškas,
ir jo aidas paširdžiais suvirpęs nueis.

Neskubėk dar skaityt, nors skubėjau rašyti.
Ar supras mano žodį naktis?
Iš dienos jis išvytas, žvaigždėm apkaišytas
tepravirks ant žolės rasomis.

Aš atskrist paukšteliu pas tave negaliu,
aš – šaltiny, kuris jau paliovė srovėt
ten, kur buvo kadaise gaivu ir gilu,
teturiu amžių amžius pajuodęs tylėt.