Spręsk,
Ar aš tau esu ta – vienintelė,
Kol dar odos sniege
Anei vieno glamonėmis palikto pėdasko,
Spręsk, iš kur –
Iš dangaus ar iš pragaro –
Geismas tavo, aistra,
Kol nesutepei mano skaisčios Amžinybės
Vienu purvinu mirksniu.
Apie tavo tesingą sprendimą
Ne turguj liežuviai išjudins patyčias,
Apie jį skelbs aukščiausios bažnyčios skambiausi varpai,
Mano drovesio šypsenos švintančios žaros 
Ir kimus ilgesys
Tau iš degančio manojo lauko 
Nespėjus išeiti.