V

Išėjau parūkyti. Gaivus šaltas oro gurkšnis dar labiau mane prablaškė, miestas septyniais aukštais žemiau jau ruošiasi poilsiui prieš auštančią laukiamiausią savaitės dieną, nors iš tiesų laukiamiausias dalykas penktadienį yra vakaras. Norėčiau būti keleivis tokio laivo, plaukiančio per savaitės dienas į penktadienio vakarą, kur laukia poilsis kiekvienam pagal užsakymus. Mano penktadienio vakarai visiškai nesiskiria nuo bet kurios kitos dienos vakarų – vis tiek nieko neveikiu. Gal man labiau trūksta veiklos, o ne poilsio nuo jos?
Šį vakarą nieko doro nebenuveiksiu. Manau, kad reikia stengtis užmigti.
Įsitaisiau lovoje ir užsižiūrėjau į lubas. Pamažu pajutau, kaip išsigandusios mintys papuolė į sūkurį, kuriame užstrigo mano į penktadienio vakarą plaukiantis laivas. Keleiviai ilsisi ant denio, šnekučiuojasi apie tai, ką veiks, kai atplauksim. Man neramu. Kapitone, paruoškite nardymo reikmenis. Nersiu pažiūrėti, kas centre.
Vanduo šaltas ir tamsus, susisuko galva, bet gylio matuoklis rodo, kad sistemingai stumiuosi gilyn; jaučiu tai, nes linijinis vandens sukimosi apie centrą greitis didėja, stumia mane į šalį. Stengiuosi iš paskutiniųjų ir pagaliau matau, kad sūkurio centre - atidarytos durys. Įdomu.
Įsikibau ir įstūmiau save į vidų, po savęs tas duris uždarydamas, taip siekdamas apsaugoti savo laivą nuo katastrofos. Patekau į visišką tamsą, skrodžiamą kelių šviesos spindulių, kuriuos dėl skystos terpės galiu matyti. Palengva plūduriuodamas pradėjau atskirti detales – aš savo kambaryje, šalia stovi mano lova ir stalas, ant sienos kaba Elenos paveikslas ir mano eilėraštis, užtrauktos užuolaidos. Pabandžiau pažiūrėti, kas lauke.
Prieš mane atsivėrė bent ketvirtį dangaus skliauto užimanti Mėnulio pilnatis, nušvietusi visą kambarį sidabrine šviesa. Mane šiek tiek apakino, aš parkritau į šešėlį, kurį metė medžio, augančio šalia, šakos. Pakėlęs akis pamačiau, kad šakų šešėliai juda sienomis, atrodo lyg ilgi, aštrūs pirštai, leidžiantys nagus. Šis šešėlis perkopė dviejų dimensijų ribą ir dabar atrodė kaip tikra tamsos ranka; ji suleido nagus į mano sieną ir braukė jais žemyn, keldama bjaurų trupančio tinko garsą, pakelyje užkabino lapelį su eilėraščiu, kuris atšoko nuo sienos ir ėmė plūduriuoti, bei paveikslą, suplėšydama jį, tada perskėlė lovą į keturias dalis ir lėtai siekė manęs. Pasileidau bėgti, bet kambarys mažas, durys neatsidaro. Trankiau jas ir bandžiau išspirti – nieko nepavyko, o ranka jau čia ir maža ką ji man gali padaryti. Per langą plieskia pilnatis, tačiau šešėlių ji neprasklaido ir net nepraskiedžia. Pralindau per tarpą tarp rankos ir stalo ir puoliau prie lango, bandžiau jį atidaryti, prisidengdamas nuo Mėnulio akinančios šviesos. Jis neatsidarė, o Dieve, jis neatsidarė. Išsigandau ir trenkiau iš visų jėgų. Sudužo. Pradėjau daužyti skylę, tol, kol tilpau pro ją išlįsti.
Pro langą pradėjo tekėti krioklys juodo vandens, aš mestelėjau žvilgsnį per petį, ranka buvo atsisukusi ir siekė manęs, pasileidau kristi kartu su kriokliu. Kritau lėtai ir ilgai, mačiau, kaip ranka išlindo per langą ir siekė Mėnulio, kaip išskietė nagus ir drėskė jam, kaip pilnatis sprogo, lyg vandens balionas ir kaip visas Antakalnis buvo užlietas sidabriniu vandeniu. Smūgis į žemę buvo stiprus ir labai skaudėjo, deguonies bakelis stipriai sužalojo nugarą, bet blogiausia, kad šis smūgis jį prakiurdė ir dabar pro šlangelę bėga nebe oras, o vanduo.
Pradėjau springti ir pradėjo trūkti oro, mačiau, kaip ranka atsuko į mane delną, kuriame atsimerkė dvi didžiulės sidabrinės akys, šviesa akino mane ir man skaudėjo žiūrėti, bet negalėjau atitraukti žvilgsnio. Į burną ir į nosį bėgo vanduo. Ranka siekė manęs. Vaizdas pamažu temo, kol visiškoje tamsoje pajutau vieną didžiulį, storą, metališką nagą smingantį man į pilvą, praduriantį mano aprangą ir įrangą.
Po to skausmas dingo, plūduriavau visiškoje tamsoje, nuogas. Terpė aplink mane ėmė drebėti, iš pradžių chaotiškai, vėliau ritmingai, primindama vienuolių giesmes. Po kiek laiko gerai įsiklausęs išgirdau tą vienuolių chorą, kuris skandavo:
–Tu veikėjas knygoj, tu atvaizdas manęs, bet, skirtingai nei aš, tu nebeturi laisvos valios, tu kenti todėl, kad aš taip parašiau ir tu geriau pasiruošk, nes this ride is going to be wild.
Aš nekreipiau dėmesio. Mėgavausi jų balsais. Buvo ramu ir gera.
Mano meditacija staiga buvo nutraukta šviesos blyksnio ir kardiografo pypsėjimo. Buvo šilta ir ramu. Galėjau kvėpuoti, kvėpavau ilgais, lėtais atodūsiais, pamažu išsipūsdamas kaip balionas ir kildamas į viršų. Kilau lėtai, pamažu greitėdamas ir greitėdamas, kol galiausiai pasijutau lyg raketa, pakankamai įsibėgėjusi, kad paliktų Žemės orbitą. Tada smūgis į kažkokias lubas – atsibudau savo lovoje, pažadintas aštuntos valandos ryto žadintuvo.

VI

Ji prisiglaudė, uždėjo galvą ant peties, mes lingavom lėtai, mėgavausi artumu ir jos kūno šiluma, jos riestu liemeniu ir varinėm garbanom, lendančiom man į nosį. Lengvas jos kvepalų aromatas užgožė alaus ir cigarečių smarvę, jos gležnas delnas mano delne jautėsi kaip menkas paukštelis, nutūpęs į lizdą ir nulenkęs galvą, tačiau turėjo didybės ir grakštumo lyg gulbė, aš buvau jos upė ir jos ežeras, kuriame visi lenkėsi jai. Ji glostė mane ir, nors ir nemačiau, aš jaučiau, ir hell, aš žinojau, kad ji šypsosi, kad jai lygiai taip pat gera, kaip ir man.