Išrišimo tavęs neprašau ir daugiau neprašysiu,
Jau nuraudo klevai ir išbalo dangus jau truputį,
Tiktai mudviejų saitus jaučiu, mūsų neskelbtą ryšį, 
Bet tai buvo kadais ir  tai buvo tikrai ne rugpjūtį.
Penkios saujos lietaus ir tos mėlynos uogos vaivorų, 
Paslapčia uždarytos langinės name palei šilą, 
Išlaižysiu žaizdas lyg šuva, nes dabar šitaip noriu, 
Kai bemiegis ruduo po delčia neprigėrė, pražilo.
Užkalbėk žvaigždėmis mano varganą išmelstą būtį,
Prasiskleis sutemoj tavo bučinio trokštančios lūpos, 
Aš pareisiu keliu, kai varvės tyluma po truputį
Ir žvalgysis plaštakės tamsoj ten ant žiedo sutūpusios...