Nuo dienų rūškanų, nuo spalvoto 
Gyvenimo lapo, nuo paklydusių
Pienių geltonio šviesoj aš 
Atskirsiu dalelę savęs ir paslėpsiu,
Kur niekas nemato. Visą naktį
krapnoja lietus, visą naktį langai
Ašaroja, tyliai šnabžda už lango
Papilkęs dangus, tyliai medžiai
Be lapų vaitoja. Kai pradingsta viltis,
Nuogi medžiai nuo darganų šiurpsta,
Kai nustoji tikėt, net pačiu savimi,
Nuspalvoja pasaulį kažkas, lyg
Sugrubusiais pirštais. Vėl į vakarą
Beldžia diena, vėl užverstas
Spalvoto gyvenimo lapas, tik spalvų
Nematau, kažkas apdengė saulę
Didžiule marška, kažkas uždengė 
Žydrą miražą. Kažkas dangų nudažė juodai
ir žiedus pakalnutėms nudraskė.
Juk tai vėjas klajoklis, atklydęs nakčia,
Neramus lyg drugys, pasiklydęs
Tamsos kančiose, vis dar blaškės.

2017 vasara