Aš laimingas – tavęs jau nėra –
Vasara rudenį paliko slapčia.
Tiek metų prašvaistėme veltui –
Žaizdos negyja bėgant laikui.
Laiks nuo laiko domėjais manim...
Bet ir žiema pavasariui kartais parašo laišką.
Nesiilgiu. Neverta.  Tavęs jau nėra.
Gyvenimas eina palei mudviejų taką.
Jau pamiršom kas buvo,
Pamiršom kas bus ir yra –
Laimėtojai lieka stovėt už savęs.
Naktis ir diena savo darbą atliko –
Nebeskauda širdies – tavęs jau nėra.
Nesigailiu. Ašarų nerenku nuo savo lemties.
Palydėjau tave jau toli. Kodėl sugrįžai?
Aš laimingas – radau savo žvaigždę –
Gulsiuos šalia tavojo kapo.
Snaigės kris našlaitei ant žiedo –
Ruduo žiemą sutiks...
Jausmai vysta, kai džiūsta rasa –
Myliu vėlę iš savojo sapno.
Eikš pašokt, mano užmirštas skausme;
Sukimės palikto gyvenimo ratu.
Aš laimingas – manęs jau nėra –
Gulkis šalia prie manojo kapo.