Tiktai durų senų girgždesys,
tiktai tylą dar įsupa vėjas.
Tiktai klausiu, sakyk, ar esi,
ar iš viso buvai čia atėjęs?

Gal vaidenosi žingsniai tavi,
gal tik krintantys lapai šlamėjo? –
Nei regiu, nei girdžiu, tik nakty
delnuose aš Jo ranką turėjau.

Ir ėjau paskui Jį, gal su Juo,
virš galvos žvaigždė man žibėjo,
ir tekėjo delčia ir vanduo,
ir ėjau, ir sustot negalėjau.

Jis – žvaigždynų ir saulės piemuo,
aš – tik skausmo, vienatvės nešėja...