Čia tik pėdos sniege ir ne taip jau svarbu,
Kokios liks po tavęs tau nubridus.
Galbūt greitai pradings, jei nulytų lietus
Ar gausiau po nakties vėl pasnigus.
 
Daug svarbiau, kokia brydė istorijoj liks,
Kokie žodžiai bus lapuos nusėdę.
Gal žiedais pražydės, lyg sena obelis,
Gal primins šaltą rudenio gėlą.
 
Dulka užverstos knygos, tad viltis ne jose,
Ne vardai, kažkada užrašyti.
Jei pražysti būt lemta, tai vaikų akyse,
Kai kils Lietuvą ginti, statyti.
 
Laimė —  pėdas įminti į gimtąją žemę,
Amžinai jos smėly pasilikti.
Kolei girios žaliuos, ąžuolai dangų rems,
Ryto spinduliu pirmu nušvisti.
 
Nyksta pėdos sniege, apie jas negiedos
Net ir paukščiai pavasarį grįžę.
Žmonės dainas dainuos ir darbais atkartos
Laisvės karžygių paliktą brydę.