Rytas. Atodrėkis.
Jausmas – norėtum nebusti.
Reikia. Dar gyvas. Žiūri tik viena akimi.
Slegia dangus. O ir kambario lubos lyg luistas –
Sunkios. Bet muistos krūtinėj širdis nerami.
 
Vargšė – nežino...
Kitaip ji veikiausiai sustotų –
Būna atodrėkis sausį labai neilgai.
Netgi dabar sniegas tirpsta tarytumei grotom –
Šitaip nubėga vanduo, taip ryškėja takai.
 
Vėl apledija. Ir vėl užsikloja paklode –
Arba balta, ar, kaip šiandien, pilka it švinu.
Sako, laikai jau kiti...
Bet anų man nerodė.
Sako, ištirpdavo pusnys be balų, klanų...
 
O ir galiausiai  skìrtumas koks, kada slegia
Lubos. Tenai už langų jau kiti reikalai.
Sako, snaiges anksčiau žmonės vadino plaštakėm...
Viešpatie, sako...
Anksčiau juk tai buvo, seniai...
.........................................................................................
 
Na, o dabar yra tai, ką jaučiu – bust nenoriu.
Verčia. Ne sniegą, o keltis ir eiti toliau...
Tarsi tą bitę, kai baigiasi medūs iš korio
Sausį. Slegia. Net avilio dangtis.
Ir slėgt nesiliaus...
 
2018 m. sausio 28 d.