- Kristina, Kristinute, vaikeli!!! Jėzau Jėzau, ir sakėm tau, kad blogais keliais eini, ne su tais draugais draugauji... Nepaklausei mūsų, - graudžiai raudojo Kristinos tėvai, vyras ir žmona Bizeikos, stovėdami prie pareigūnų aptvertos stop juostos. Vos sužinoję apie kraupią nelaimę, jie atlėkė į įvykio vietą, bet pareigūnai jų neleido prie sumaitoto dukros kūno. 

Ant kelio gulėjo keturi apdengti merginų lavonai, ir aplink juos sukiojosi daugybė policijos pareigūnų. Nakties tamsą skrodė raudonai mėlynos policijos švyturėlių šviesos, o greitosios pagalbos pareigūnai, atlėkę į įvykio vietą trimis ekipažais, taip pat reanimobilis jau ruošėsi išvažiuoti – padėti jie čia jau nieko negalėjo. Beliko laukti lavoninės mašinų. Eismas buvo užtvertas, du stovintys pareigūnai praleidinėjo pavienius nakties automobilius. Nemažai žmonių sustojo ir atėjo pažioplinėti, kiti jau fotografavo, bet policija vijo juos šalin. 

Įvykio vietoje jau buvo pirmieji žurnalistai – jiems rytojaus diena žadėjo būti labai derlinga. Pagrobtas tarptautinis Kaliningrado – Ho Ši Mino traukinys, kelios apiplėštos parduotuvės ir gaudynės Sudervės kelyje, sudeginta „Girtuoklėlės“ užeiga prie Trakų, o dabar dar ir ši keturių merginų žmogžudystė – didžiulis skaitomumas, daugybė komentarų ir aukšti reitingai garantuoti. 

Prie įvykio vietos privažiavo prabangus juodas automobilis, iš jo išlipo nemažo ūgio, stambus kostiumuotas vyras žilais plaukais. Nors buvo naktis, bet išlipęs iš automobilio jis kaip mat užsidėjo tamsius akinius. Bet tai niekuo nepadėjo – žurnalistai jį pažino, ir tuoj pat sulėkė su mikrofonais: 

- Komisare Gvazdikauskai, kas jums žinoma apie šios neįprastos žmogžudystės galimas priežastis? 
- Kaip galite pakomentuoti tarptautinio traukinio pagrobimą? 
- Keli parduotuvių apiplėšimai per vieną vakarą. Ar tai pirmieji netvarkos ženklai? Devyniasdešimtieji sugrįžta su trenksmu? 
- Susprogdintas policijos automobilis netoli Karveliškių kapinių. Ką jūs galite pakomentuoti? 
- Tiek daug įvykių tik per vieną naktį. Ar nebijote, kad tai gali pakirsti žmonių pasitikėjimą pareigūnais ir pasėti baimę visuomenėje? 

Gvazdikauskas sau panosėje riebiai nusikeikė. Iš pradžių jis bandė ignoruoti žurnalistus, bet paskui sustojo ir trumpai atsakė savo grubiu, autoritetingu balsu: 

- Šie įvykiai yra tiriami. Dirba gausios pareigūnų pajėgos, ir mes padarysime viską, kad nusikaltimai būtų išaiškinti, o kaltieji atsakytų pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. 
- Komisare Gvazdikauskai, kodėl tiek daug įvykių ik per vieną naktį? Ar jie gali būti kažkuo susiję? 
- Atleiskite, kol kas negaliu nieko plačiau pakomentuoti. 

Gvazdikauskas palindo po stop juosta ir nuėjo į įvykio vietą. Kai kurie žurnalistai irgi jau norėjo lįsti iš paskos, bet pareigūnai jų neleido. 

- Komisare Gvazdikauskai, kodėl, kas, kaip, kur... - skambėjo žurnalistų klegesys, bet komisaras jų nesiklausė. 

Vienas iš policininkų pašoko ir kumštelėjo kitam: 

- Žėk, Ruslanai, pats šefas atvažiavo! 

Abu pareigūnai nusiėmė kepures, pasilygino plaukus ir vėl jas užsidėjo, pasitaisė liemenes ir rimtai žiūrėjo į ateinantį Gvazdikauską. Priėjęs jis paspaudė jiems rankas ir tarė: 

- Kaip sekasi, vaikinai? Dirbam? 
- Dirbam, šefe, aiškinamės situaciją, kas ir kaip. 
- Visos negyvos? 
- Visos. 
- Liudytojų nėra? 
- Ne, kol kas nesužinojom apie asmenis, mačiusius įvykį. 
- Aišku. Ruslanai, papasakok plačiau, kas yra žinoma. Einam, norėčiau čia truputį pasidairyti, - Gvazdikauskas su Ruslanu paėjėjo kiek į šalį. 

- Kas šiąnakt Vilniuje per naktis, neįsivaizduoju. Iš pradžių išvertė mane iš lovos, pranešė apie traukinio pagrobimą. Paskui sužinojau apie apiplėštas parduotuves ir gaudynes už Pilaitės. Viena mūsų mašina taranuota, kita susprogdinta su granata, įsivaizduoji? Su granata! Kaip karo metais. Čia jau ne kaip devyniasdešimtaisiais, čia baisiau. Ką tik išvažiavo mūsiškiai į užeigą sudegintą prie Trakų, žmonės bušavoja, ir dabar va vėl – keturių mergų lavonai! Negaliu ilgai čia užtrukti, važiuosiu tuoj atgal į Vilnių – tarptautinis traukinys pagrobtas, pakelti sraigtasparniai, dirba specpajėgos. Kas čia įvyko? 

Ruslanas priėjo prie uždengto vienos iš merginų lavono. Pakėlė jį, ir Gvazdikauskas nusiėmęs tamsius akinius pamatė sudegusį, apanglėjusį kūną. 

- Kas čia įvyko, komisare, tai sunku pasakyti, nė vienas dar tokių dalykų nematėm. Keturi lavonai, ko jau labai seniai nebuvo, ir svarbiausia – kaip nužudyti! Žmogžudystės būdai neįtikėtini. Va šita mergina, tai čia paprasčiausias atvejis, ji sudeginta. Suprantu, kad ją galėjo apipilti degiu skysčiu, čia dar viskas aišku. Bet kitos! Šitos merginos nepavyko identifikuoti, nes atpažinti jos neįmanoma, o jeigu ir turėjo kokius dokumentus, tai jie sudegė. 
- Aaaaaišku… - nutęsė komisaras, - o dėl ko jos galėjo būti nužudytos? 
- Panašu kad dėl automobilio. Jos važiavo su automobiliu, ir jas kažkas sustabdė. Ant asfalto matosi stabdymo žymės, stipriai duota per stabdžius, panašu kad jas sustabdė netikėtai. Vienos merginos lavonas pervažiuotas, o toliau padangų žymės eina lanku – tie, kas paėmė jų mašiną, apsisuko su zanosu ir nuvarė į Trakų pusę. Mūsiškiai jau šukuoja Trakus ir apylinkes. 
- Keturi lavonai tik dėl automobilio? Turim reikalą su tikrai nurautais veikėjais… O kitos merginos kaip nužudytos? Sakei, kad metodai neįtikėtini.

Ruslanas priėjo prie uždengto Agnės lavono ir jį atidengė: 

- Čia ta, kurią pervažiavo su mašina. Kai pervažiavo, ji jau akivaizdžiai buvo be galvos. Galvą suradom krūmuose. Šefe, žinot – nei aš, nei kiti su kuriais kalbėjom, nieko panašaus nėra matę savo praktikoje. Galva ne nukirsta, kaklo žaizdos plėštinės – reiškia, pana stovėjo, o kažkas jai su tokia jėga trenkė per galvą, kad galva nuskrido. 
- Ne nu, Ruslanai, čia ne filmas, nesinori fantazuoti, bet... Prisipažinsiu, aš irgi tokių dalykų dar nemačiau, - nustebo Gvazdikauskas. 

- Mes čia visi apšalę. Galvos kairė pusė, kaip matote, deformuota – reiškia, kažkuo smogta iš kairės pusės. Žandikaulis išėjęs iš vietos, kairė akis iššokusi iš akiduobės, kaukolės kaulai matyt irgi sutrupinti, dar netgi nepadarius ekspertizės akivaizdu. Su kuo galima taip trenkti? 
- Nežinau, - atsakė komisaras, - prisipažinsiu, bet tikrai neįsivaizduoju. Gal ekspertai kažką pasakys. Kas ji tokia? 
- Mykolėnaitė, prieš metus atvažiavusi į Vilnių iš Kauno. Mums gerai žinoma – užsiiminėdavo prostitucija, yra apsivogusi, dalyvavusi muštynėse, nereta areštinės viešnia. Yra sėdėjusi už plėšimą. 
- Oho, tai čia ne pačios geriausios panelės? 
- Ne, tikrai ne pačios geriausios. Va tarkim kita, panelė pavarde Januškevič, irgi ne menkiau pagarsėjusi... 

Ruslanas priėjo prie kitos kekšės lavono ir jį atidengė. Merginos pilve žiojėjo trys šautinės žaizdos, o atmerktose akyse ir pražiotoje burnoje buvo sustingusi siaubo išraiška. 

- Va šita gražuolė, irgi turėjusi visokiausių problemų - ir už prostituciją, ir už vagystes, ir už chuliganizmus. Kai ją radome, jos rankoje buvo pistoletas. Kaip ir reikėjo tikėtis – nelegalus, niekur neregistruotas. Mergina neturėjo leidimo ginklui, bet jį nešiojosi. 
- Joooooo... Nieko sau pupytės. 
- Taip, šefe. Bet jūs įsivaizduojat – ji nušauta atbulomis kulkomis! 

Gvazdikauskas nustebęs pasižiūrėjo į  pareigūną, pridėjo ranką sau prie kaktos, nervingai nusijuokė ir pamosikavo galva. 

- Klausyk, Ruslanai, klausau tavęs, ir vis atrodo, kad filmą žiūriu. Atbulomis kulkomis? Ne, nu čia rimtai, ar čia iš filmo apie karą? 
- Merginos nugaroje dvi baisios plėštinės žaizdos, tokių negalėjo palikti įprasta kulka, bet atbula, bukuoju galu – lengvai. Viena kulka, ko gero, įstrigo viduje, viena voliojosi ant asfalto, o trečią radome įsmigusią į medį. Atbulai įsmigusią, šefe, kitu galu! 
- Afiget… Prosta afiget. Be komentarų. 
- Ir svarbiausia, kad tos kulkos tikriausiai yra iš jos ginklo. Dėtuvėje radome penkis šovinius, trūksta trijų. Aišku, sudėtos kaip priklauso, ne atvirkščiai. 
- Tai palauk palauk, - komisaras vėl nustebo, - tai ji iš savo ginklo pati susivarė sau į pilvą tris kulkas? Atbulai? 
- Žinokit, mano išmanymas ir profesionalumas taip toli neina. Gal ekspertai ką plačiau pasakys… Aš šitoje vietoje pasiduodu. Nežinau, mistika kažkokia. 

Komisaras Gvazdikauskas išpūtė žandus, ir garsiai išleido iš burnos orą. 

- Ffffffff... Nu jo. O kas ten su ketvirta? 
- Radom balą ištaškyto silikono su krauju. Merga buvo pasididinusi papus. Už kokius pinigus – neaišku, nes ji studentė, tėvai irgi paprasti, pinigų kokie reikalingi tokioms operacijoms nelabai galėjo turėti. Pavardė – Bizeikaitė. Kažkas ją trenkė papais į asfaltą – ir trenkė taip, kad tie papai net išsitaškė. Vėl tas pats klausimas – kaip tai įmanoma? Su kokia jėga reikia trenkti, ir iš kur tiek jėgos? Keliese jie buvo? Aiškinamės, savaime suprantama. Va, šefe, pasižiūrėkit. 

Pareigūnas atidengė Kristinos lavoną, ir komisaras net nusipurtė, pamatęs atvirus merginos krūtinės ląstos kaulus – ant krūtinės nebuvo nieko, nė lopinėlio odos. 

- Baisiai atrodo, - tarė Gvazdikauskas, - o šita kuo pasižymėjusi? 
- O šita, kaip bebūtų keista... Niekuo. Ji buvo normaliausia iš šitos kompanijos... Aišku, kol kas nieko nežinom apie sudegusią merginą. Be iš tų trijų, ji yra vienintelė, kurią galima pavadinti normaliausia. Kiek žinom apie tėvus, tai irgi normalūs, paprasti žmonės. Kaip ji susidėjo su šita šaika, ką veikė su jomis – neaišku. Matyt, susigundė lengvais pinigais ir lengvu gyvenimu. Kalbėjom kažkiek su jos tėvais, sakė jie, kad dukra paskutiniu metu tampydavosi su blogomis kompanijomis, nekreipdavo dėmesio į tėvų priekaištus, pas ją iš kažkur atsirado daug pinigų, o dar tas papų pasididinimas... Va, tenai jos tėvai, yra atvažiavę. 

Ruslanas parodė Gvazdikauskui du vyresnio amžiaus žmones už stop juostos. Motina nukritusi ant kelių, raudojo ir daužė kumščiais žemę, o tėvas stovėjo už jos visas baltas, vieną ranką laikė žmonai ant peties, kitos delnu užsidengė akis ir taip stovėjo, kaip ištiktas stabo. 

- Dukrele, dukrele, ir kodėl tu susidėjai su jais? Dieve, kodėl? Kodėl ji mūsų nenorėjo girdėti? Kristinute, vaikeli, kelkis!!! Kelkis, prašau!!! – gailiai raudojo Bizeikienė. Gvazdikauskas sunkiai nurijo seilę – gumulas užstrigo jam gerklėje. 

- Nu jo, gaila žmonių... Tiek metų dirbu, kur ten metų – dešimtmečių, bet niekaip negaliu priprasti prie tokių scenų. 
- Žiauru šefe, žiauru... padorūs žmonės, vienturtė jų dukra buvo. 

Komisaras sunkiai atsiduso, ir Ruslanas uždengė Kristinos lavoną. Komisarui jau reikėjo važiuoti – traukinio pagrobimas spaudžia, reikia būti ten, pareigūnams ir ekspertams darbo bus į valias, jau atvažiavo morgo automobiliai, o medikai jau užvedinėjo savo automobilius ir ruošėsi išvažiuoti į kitus iškvietimus, nes čia jie buvo nereikalingi. Vyrai jau apsisuko ir norėjo eiti, bet staiga Ruslanas sustojo... Ar jam tik pasirodė, ar merginos pirštai sutrūkčiojo? 

- Kas yra? – paklausė komisaras. 
- Aaa... Nieko, aš turbūt persidirbau. Pasirodė, kad mergos ranka sujudėjo. 

Gvazdikauskas pasilenkė prie merginos ir įsižiūrėjo į ją įdėmiau. 

- Eeeeeee... – atsklido labai silpnas balsas. Vyrai pažvelgė vienas į kitą. 

- Tu irgi girdėjai? 
- Girdėjau! 

Komisaras numetė uždangalą nuo Kristinos, išsitraukė iš kišenės mobilų telefoną ir pridėjo jį prie merginos burnos. Telefono ekranas labai silpnai aprasojo. 

- Jinai gyva! – sušuko komisaras, - ė, greitoji, neišvažiuokit! Kolegos, stabdykit greitąją! Panašu, kad viena mergina gyva! 

Greitosios medikai prilėkė prie merginos ir puolė ją apžiūrinėti. 

- Yra pulsas!  Labai silpnas, nereguliarus, bet yra. Kvėpavimas labai negilus ir neritmingas, vos jaučiasi. 
- Kraujospūdis irgi labai žemas. 
- Savaime aišku, ji gi tiek nukraujavo, kad pas ją kraujo beveik neliko... Ei, reanimacinė! Niekur nevažiuokit, turim gyvą pacientę! Greičiau, kur neštuvai? Vežam hopitalizuoti, į reanimaciją! 
- O tai palaukit, kas ją apžiūrinėjo, kad palaikėt merginą mirusia? – nustebęs paklausė komisaras. Abu paramedikai išsigandę atsisiuko: 
- Ne mes apžiūrinėjom... Kitas ekipažas, kurie jau išvažiavo. 
- Aišku... Išsiaiškinsim. Ačiū Dievui, nors vienai yra šansų. Tėvams pranešėt? 

Vienas iš pareigūnų priėjo prie Kristinos tėvų: 

- Jūs Kristinos Bizeikaitės tėvai? 
- Taaaaaaip... – nesavu balsu lėtai nutęsė Bizeika. Bizeikienė jau neraudojo, tik negyvu žvilgsniu žiūrėjo į žemę. 
- Jūsų dukra išvežama į reanimaciją. Medikai pastebėjo gyvybės ženklų, ji dar gyva. 
- Ką?!?!?! – pašoko Bizeika, - Vida! Vida, tu girdėjai? 
- Vajezau! O Jėzau! – Bizeikienė pašoko nuo žemės ir puolė prie policininko, pastvėrė jį už pečių, - Kristina gyva? Ji nemirė? 

Kaip tik tuo metu reanimobilis su įjungtomis sirenomis ir švyturėliais pajudėjo iš vietos ir nulėkė į miestą. 

- Jūsų dukra gyva, bet aš jums nenoriu iš anksto teikti per daug vilčių, - tarė priėjęs medikas, - jos būklė kritinė, sužeidimai labai sunkūs, bet mūsiškiai padarys viską, kad tiktai ji išgyventų. 
- Į kurią... Į kurią ligoninę nuvežėt? Santariškės, Lazdynai? Stasy! Stasy, kur rakteliai mašinos? Važiuojam! Važiuojam į ligoninę! – blaškėsi motina, o tėvas drebančia ranka jau traukė iš kišenės raktelius. Tuo metu prilėkė komisaras: 

- Ne, jau jūs tai patys tikrai niekur nevažiuosit! Tokiam strese, padarysit avariją, pagalvokit geriau apie dukrą! Aš tuoj važiuoju į Vilnių, nuvešiu jus. Tik nevažiuokit patys! 
- Gerai, - drebančiu balsu tarė Kristinos tėvas. 
- Medikai, duokit žmonėms kokių raminamųjų, spaudimą pamatuokit, ir tuoj važiuosim. 

Kol medikai matavo vargšams tėvams kraujospūdį ir girdė juos vaistais, Gvazdikauskas kai ką įtemptai galvojo. Rytoj (tiksliau, jau šiandien) yra išskirtinė diena, bus paskelbta visuomenei apie Švenčionėliuose padarytą atradimą – užmegztus kontaktus su nežemiška civilizacija. Gvazdikauskas tai jau žinojo, jis buvo gerai informuotas žmogus, turėjo naudingų ir reikalingų ryšių. Dabar naktis, o dieną Lietuvos prezidentas darys per televiziją neeilinį pranešimą. Ir išvakarėse pasipila vienas po kito tokie įvykiai, apie kokius niekas nebuvo girdėjęs nuo devyniasdešimtųjų – sutapimas? Kažin. 

- Gerai, vaikinai ir merginos, dirbkit, - komisaras paspaudė Ruslanui ranką, - darykit darbą maksimaliomis pastangomis, idealiai! Čia rimti dalykai, ne kokios snarglių muštynės per kaimo šokius. Neabejotinai šitie visi nusikaltimai yra kažkuo susiję. Būtų gerai, kad jau rytoj turėtumėm tikros informacijos... Tiksliau, jau šiandien. Mes policija, mes galim! 

- Taip, šefe, mes galim, - atsakė Ruslanas, - darysim viską, kas tik įmanoma. 
- Šaunu. Iki, sėkmės jums, o aš važiuoju. 

Komisaras Gvazdikauskas įsisodino Kristinos tėvus į savo prabangų automobilį ir nulėkė į Vilnių, įtemptai galvodamas, koks kiekis žmonių ir kokiais metodais turėjo pasidarbuoti, kad surengtų ant Vilniaus – Trakų kelio tokią mėsmalę. Kokie padarai gali turėti tiek jėgos? 

*** 

Nijolė atsigavo tamsoje, baisiai skaudėjo galvą. Ji nesuprato kur yra, Ir kodėl ją visą taip krato. Po ja buvo kažkas minkštas, apčiupinėjusi ji suprato, kad tai žmogus su dideliu pilvu. 

- Ponas, kas jūs būsit? – paklausė ji, bet atsakymo kaip ir nebuvo. 

Staiga ji išgirdo pūkštelėjima, ją sumėtė į šonus, o po to Nilka pajuto vandenį, tekantį jau ant galvos, ant kojų – jis veržėsi į vidų iš visų pusių. 

Šaltas vanduo poniutei grąžino nuovoką. Ji prisiminė, kad važiavo automobiliu su pardavėja Akvile, bėgo nuo pareigūnų, vieną policijos mašiną taranavo, kitą susprogdino. Po to skaitė automobilyje rastus popierius su labai svarbia informacija, ir tada ta piemenė stvėrė ją už gerklės, norėdama ištrūkti... Paskutinis vaizdas, kurį Nilka atsiminė, buvo artėjantys kirvio ašmenys. Poniutė apsičiupinėjo kaktą – taip, kakta buvo prakirsta, iškilęs nemažas guzas. Ginklų nebuvo, paltas taip pat buvo dingęs. 

- Ach tu, suka, - įsiuto Nijolė, - kur aš? Kur mane įgrūdai? Ir su kuo? 

Patalpa buvo maža, kaip karstas. Ką, negi tikrai ją palaidojo? Ne, sienos daužant skamba kaip metalas. Apsičiupinėjusi aplink, Nilka surado kažkokį metalinį daiktą. Netgi visiškoje tamsoje poniutė sugebėjo suprasti, kad tai yra domkratas. Viskas aišku – ji bagažinėje! Bet iš kur tiek vandens? Negi mašiną paskandino? 

Vis labiau į vidų besiveržiantis vanduo privertė moteriškę įsitikinti, kad jos spėjimas, jos pačios bėdai, yra teisingas. Vandens buvo daugybė, ji daužėsi, trankė bagažinės dangtį, bet niekaip negalėjo jo atidaryti. Nežinia, kokiame ji gylyje, ir kiek vandens spaudžia jį. Ką daryti, kaip ištrūkti? 

Nijolei pradėjo trūkti oro – bagažinėje jo buvo nedaug, ir visą jį jau spėjo iškvėpuoti, o į vidų besiveržiantis vanduo dar labiau mažino jo tūrį. Greitai vandens buvo tiek, kad Nilka turėjo laikyti galvą prispaudusi prie bagažinės dangčio, nes tik ten dar nebuvo vandens. Bet oro jau ir čia nebuvo, Nilka pradėjo dusti. Greit vanduo pilnai užpildė bagažinę, ir poniutė pilnai atsidūrė vandenyje. 

Ji vis dar daužė bagažinės dangtį ir rankomis, ir kojomis, ir domkratu, ir gesintuvu, bet nieko negalėjo padaryti, o jėgos vis labiau silpti. Nijolė buvo panikoje, blaškėsi kaip pašėlusi, jausdama artėjančią neišvengiamą mirtį. Bet greit judesiai pasidarė vangūs, nuo oro trūkumo pradėjo silpti sąmonė. Ir staiga Nijolė prisiminė! 

Silpnu rankos judesiu moteriškė įkišo ranką į apatines kelnaites – ten buvo slapta kišenė. Joje gulėjo kelios stiklinės ampulės, ir Nilka ištraukė vieną. Po vandeniu nudaužti ampulės galo ir išgerti skystį nebuvo jokių šansų, todėl Nijolė įsikišo visą ampulę į burną ir ją perkando. Liežuviu prilaikydama stiklus, kad jie nepatektų į gerklę, poniutė nurijo skystį... 

Ir staiga pajuto didžiulį, neįtikėtiną jėgų antplūdį! Trenkusi koja į bagažinės dangtį, Nilka pagaliau ją atidarė, ir kaip kamštis išnėrė į paviršių. Kelis kartus giliai įkvėpusi oro, moteriškė nusikvatojo kraupiu vilkolakio balsu. 

- Cha cha cha cha cha! Nužudyti mane norėjai, snargle? Ne ant tokios pakliuvai, oi ne ant tokios! – nusikvatojo Nijolė, ir sukramčiusi stiklus, ramiausiai juos prarijo, po to paleido iš burnos drakonišką ugnies fontaną į viršų. 

- Cha cha cha cha cha! – vėl nusikvatojo pagyvenusi dama, iš žybtelėjo raudona akių šviesa. Žybtelėjo taip, kad raudoni lazerio spinduliai iš jos akių kiaurai pradegino prie kranto augantį medį. 

Po to Nilka nėrė atgal – reikėjo iškelti automobilį ir susirasti popierius. Pastvėrusi už automobilio bamperio, Nijolė iškėlė automobilį į vandens paviršių ir nusitempė į krantą. Pagyvenusio inteligentiško pono lavonas su šautinėmis žaizdomis krūtinėje ir galvoje, rastas bagažinėje, poniutę stipriai sudomino, bet apieškojusi jį, poniutė nerado nei dokumentų, nei jokių kitų svarbesnių daiktų. Automobilyje nebuvo nieko – dingo visi Nijolės ginklai, ir svarbiausia – popieriai su ta svarbia informacija! Viską pasiėmė Akvilė. 

- Ach tu, snargle! – piktai suriko Nijolė, įgrūdo lavoną atgal į bagažinę, pakėlė automobilį virš galvos (lengvai, kaip kokią nedidelę kaladę) ir sviedė jį į tvenkinio vidurį. – Ach tu, dvėseliena apsišikusi! Apgauti mane bandai, snargle? Gavai informaciją, norėjai mane pribaigti, ir galvojai, kad pati viską padarysi? Pati nuvažiuosi, viską susigriebsi, ir ramiai sau gyvensi visų sąskaita? Oi ne, gražuole! Čia aš gyvensiu visų sąskaita, o tu dvėsi! Pagausiu tave, ir pribaigsiu, pasodinsiu ant kuolo tave, žertva! 

Nijolė įsiutusi vėl paleido iš burnos ugnį, ir nulėkė ant kelio – iš tolo girdėjosi važiuojantys automobiliai. Jai dabar reikėjo mašinos, o kur važiuoti, ji jau žinojo pagal popierius, kurie dabar buvo pas Akvilę, bet koks skirtumas, Nilka juos jau buvo skaičiusi. Išlėkus ant kelio, prieš Nilką cypdamas stadžiais sustojo rausvas kabrioletas. Iš jo išlipusi blondinė bandė kažką aiškinti, grasino sudraskyti snukį, bet gavo iš kojos tokį smūgį į galvą, kad galva atsiskyrė nuo kūno ir nulėkė į krūmus...