Ši siena buvo nebalta
jos atmintis sukruvinta.
Tylėjo garsiai, kai ramybė nešventa,
kai viduje jinai išbudinta.

Prašei išeinant nerašyti žodžio
vienintelio draudžiamo saldžiai.
Klausytis gaila nemokėjau kaip nujoja
nepildomi troškimai jau bespalviai.

Ranka iš lėto rašalu pakyla,
bet pirštai niekaip nesiryžta.
Tai – liūdesys
jis griauna tylą
\"Ši siena per balta nuvysti.\"