Skrendu virš smėlio kopų,
Jų paslaptingo kūno,
Kaskart visai kitokios,
Kaskart pakeičia rūbą.
 
Didžiulis saulės diskas
Pakils į aukštį šuoliu,
Performansais nutviskę,
Vilios į savo guolį.
 
Lyg liauno vyro kūnas
Iš po teptuko meistro,
Čia viskas iš natūros,
Ir nieko nepraleista.
 
O kai jau įdienojus
Nurims visi kas gyva,
Miražas vienas klaidžios
Ir belsis vis į tylą.
 
Nuslinkus  saulės diskui
Į vakarinę pusę,
Jos  tapo tokios ryškios,
Lyg šokoladas  būtų.
 
Aš nusileidau tiesiai
Saldumo kopinėti,
Dangus, lyg kiauras rėtis,
Man ėmė pavydėti.