Likęs be šešėlio šoko gelmėn nuo
stataus skardžio mėnuo,
net nukrito jo varinis nimbas,
ir užvirė Jordano vanduo,
tada sumanusis ganytojas –
iš aukštybių nusileidęs piemuo,
laimino nuo kranto kaire ranka
ir barstė trupinius piligrimams,
vėliau jis iškilmingai tarė:
jei galite pro adatos skylę pralįsti,
jei iš mano rankų duoną imate,
jūs paveldėsite ir šią karalystę,
todėl baikit aukštinę draugystę
ir norėkite daugiau šėlti ir klysti...
Po jo žodžių išprotėjusi minia
pakriko ir plėšikauti išvarė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2018-02-02 13:15:07
Net užsaugojau...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-01-28 18:26:46
Indausiškas.
O kas jiems daugiau beliko daryti? Kai kilmingieji arba tariami kilmingieji draskosi dėl sosto arba aukštesnio posto, kenčia vargšai (visuomenė).
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-01-28 07:06:21
Aprašytas XIII a. laikotarpis Anglijoje, kuomet dėl kovų užimti karaliaus vietą pjovėsi aukštuomenė (paveldėti karalystę), prastuomenė pasiekė neregėto masto skurdą (pralįsti pro rakto skylutę, barstė trupinius ir pan.), bėgo į miškus plėšikauti (tarkim Robinas Hudas, kurio asmenybė dar kol kas neišaiškinta), kadangi tuometiniai įstatymai buvo palankūs tik kilmingiems (rimbas), na, tokie savotiškai žali - sąsaja su mišku, ką ir sako autorius - bėgo plėšikauti.