Balto ilgesio medžiai pilni,
Rodos, šakos nulinks nuo žiedynų,
Jie bekvapiai ir šalčio pilni,
Ilgesys juose slepias žieminis.
Ant išbalusių medžių šakų,
Nežinotum, manytum, pavasario
Sodai sužydo. Tavo mintys klajoja 
Tarp jų, geria žiedlapių dvelksmą
Nebylų. Baltas šerkšnas sukaustė
Medžius ir žiedai ėmė perlais žibėti,
Kiek spalvingų akimirkų, kiek 
Žiburėlių trapių, leidžia ilgesiui šaukt,
Netylėti. Kai žiema apipustė laukus,
Tu į manąją būtį atklydai, ir paliksi
Joje amžinai, nes keliai jau stipriai
Susikibę.