Dina šypsojosi. Nieko kito ir neliko, tik ši, kiek kvailoka šypsena. Ir kietai suspaustos lūpos, kad neištartų nereikalingų žodžių, neišrėžtų, ką galvoja apie tą visą jai surengtą farsą. Tuose padėkos žodžiuose su paminėta kaina buvo tiek sarkazmo, tiek pašaipos jos atžvilgiu. Norėjosi rėkti iš skausmo. Bet juk sugadins tą susikurtą, savo pačios suderintą idilę. Pažvelgė į sūnų. Šis tylėjo, nuleidęs akis. Iš gėdos, gal iš sąžinės graužaties, kad negeba suvaldyt situacijos ir palieka ją vieną dorotis su viskuo. Bet juk ne pirmas kartas. Tas visą ją apimantis svetimumo, svetimėjimo jausmas. Kartu burnoje. Tiek to. Kaip nors ištvers ir šį kartą. Atsikelia nuo stalo, surenka užkandžių lėkštes. Laukia karštas patiekalas. Nemėgsta patiekt jo nešvariose lėkštėse. Dingsta virtuvėje. Bent kurį laiką pabus viena su savo mintimis, kad jau nėra sava ir nebus. Bus tik nebūtinas priedas, kurį laikas nuo laiko pakęs sūnaus šeima. Ne daugiau. Išjungia orkaitę. Kol baigs čirškėt vištiena, suplauna užkandžių lėkštes. Užimtos rankos, užimtos mintys, ir skausmas rimsta. Išima vištieną. Gražiai apskrudusi. Klausosi tylos, sklindančios iš svetainės. Ten niekas nekalba, nesijuokia. Tiksliau, kalba žvilgsniais tarpusavyje, kad Dina negirdėtų. Nešina karštu patiekalu, Dina grįžta į svetainę. Tyla tęsiasi, ištįsta į begalybę, erzina. Norėtų ją nutraukti, bet neranda žodžių. Elementarus: Prašau valgyti ar ragauti, ar dar kaip lyg nedera po visko. O gal tai tik jos matymas ir suvokimas? Vištieną valgo tylėdami. Nei giria, nei peikia Dinos kulinarinius gebėjimus. Gerai. Nes jai rodosi, kad kiekvienas ištartas garsas bus persunktas šalto mandagumo. Net melo. Kavą paskui gurkšnoja tyloje. Mėgindamas išsklaidyti nemalonią aurą, sūnus ima niūniuoti. Dina to labiausiai nemėgsta, net nekenčia to betikslio niūniavimo. Kai visa sūnaus šeima pakyla eiti namo, Dina jų nelaiko. Giliai savyje junta palengvėjimą. Ir sukilusį ryžtą, net nemėginti kurti šeimos bendrumo idilę. Joje jai vietos nėra.
Visiems išėjus, skuba suplauti indus, susitvarkyti svetainę. Atidaro langą. Šitaip reikia jai gryno, nesumeluoto oro ir medžių kalbos. Tyla išsisklaido, išlekia pro atvirą langą. Lietus ir medžiai pripildo svetainę garsų. Paprastų, bet taip reikalingų gerokai nuvargintai Dinos sielai...