užversiu  girgždančias duris
nužengsiu laiptais
tyla it vienišas vagis
iš lėto vaikšto
tarsi kupra sunki našta
užšalę pirštai
ir ligi kaulo ta žaizda
ląstelės miršta
lyg pasilikęs sopulys
pagairėj vėjo
ir kas išėjo pro duris
ir kas parėjo
užslopinu visas naktis
savais laukimais
ne mano valioj pilnatis
viltingai imas
kartotis žodžiai paraidžiui
be paklydimų
kol jau neliko atlydžių
vilčių laukimo