Ar prisimeni tu šieno kvapą,
Pirmą žaibo kirtį danguje?
Ar prisimeni dar lietaus skonį,
Žvaigždžių šokį mėnesienoj?
 
Ar prisimeni kregždutės skrydį,
Vieversio čirenimą virš lauko?
Per pievą bėgome laimingi
Ligi mėnulio ir atgal.
 
Nepamenu lietaus tapšnojimo,
Šviesių dangaus akių nakty;
Nepamenu ir tavo juoko,
Užgožiančio griaustinio balsą.
 
Pamenu kartų ašaros skonį;
Kregždutę vanagas nuvijo;
Šešėliai degė mėnesienoj –
Skaudu, kai vėl tave išduoda.
 
Ar prisimeni šilumą delnų,
Saldų bučinį po liepą?
Ar prisimeni bėgimą pėdų –
Kaip ieškojom mes viens kito?
 
Ar prisimeni širdžių plakimą,
Kaip į taktą nepataikė?
Pameni: „Aš tave myliu
Ligi mėnulio ir atgal“?
 
Bet aš nepamenu prisilietimų,
Kurie aistras mus kurstė;
Nepamenu alsavimo trūksmingo,
Kai virš manęs tu palinkai.
 
Žinojom – esame skirtingi –
Aš – žiema, tu – vasara šalta.
Pamenu išduotą savo širdį –
Po liepą kitą bučiavai.
 
Ar prisimeni, kaip audros kilo,
Vėjai stūgavo laukuos?
Ar prisimeni, kaip žemė skilo,
Liepsnos veržėsi aukštin?
 
Viena ėjau ligi mėnulio ir atgal;
Mane lydėjo ašara karšta –
Nepameni „Tave myliu“ –
Skaudu, kai vėl tave išduoda...