Prasibudo vėl žiemiškas rytas,
Saulė aukso karietoj atrieda,
Tarsi deimantų dulkėm aplytas,
Sudejuoja po kojomis sniegas...
Šioj preliudijoj ryto girdžiu aš,
Kaip prabyla ir rąžosi medžiai,
Tyliai šakos tarpusavy šnabždas
Ir į saulę sušilti vis gręžias...
Priglundu visu kūnu prie beržo,
Kaip prie mielo ir vienišo draugo,
Mūsų sielos sužvarbusios veržias
Viena kitą paguost ir apsaugot...
Ir taip gera širdy jaust artumą –
Tokį jautrų ir nesumeluotą,
Stebi medžiai kiti mus suglumę...
Nuostabus šis gyvenimas duotas!
Gelmė
2018-01-24 11:34:49
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-24 11:54:03
Graži žmogaus ir gamtos bendrystė.