Atverkime plačiai duris, vartus,
Jei tai įmanoma, kol laikas ir erdvė,
Įrėminęs dar mus, vis laiko tarsi kalinius.
Po to neliks nei vartų, nei spynų,
Tik laisvas skrydis virš skliautų.
Todėl dabar, ne ryt ir ne poryt,
Vaivorykštė taip greitai išsisklaido.
Vėl laukti reiks kitos perkūnijos,
Griausmų, jo dundesio nutolusio garsų,
O ar užteks tam laiko? Toks artimas 
Ir savas šitas garsas, gal iš vaikystės
Žydinčių dienų, kada drugiai lankoj
Viens kitą vaikė, kada plasnojo 
laumžirgiai virš upės vandenų.
Ar tau  pavyko pamatyt jo skaidrų
Sparną? Iš vaikiškų sapnų
Kažką  užslėpęs atminty,
Savy laikai ir kartkartėm bandai sugrįžti.
Tai ne sapnai, tai buvo, svėrėm 
Žydintys laukai, ramunių pievos,
ir perkūnijos garsai, lietaus lašai
ir šiltos vasariškos rasos, ir aš buvau
Tenai kartu su jais, dabar sugrįžt bandau
Į gaivią ryto rasą...

2018-01-16