Jeigu tu ir kažkur gyveni,
Tai tik ten, kur mintis tepasiektų,
Vis dar likus dienų vandeny,
Kolei potvynis nunešė lieptą.
 
Ir tenai tu tikriausiai braidai
Po svajas tarsi pievą rasotą,
Na, o čia – tik žiemos atlaidai,
Kad pavasarį baltų vėl sodai.
 
Ar tie patys, o gal ir kiti –
Jie visi juk sulauks nušvitimo,
Kada saulė prie Žemės arti,
Kai žieduos Dangaus debesys rymo.
 
Kai nėra nei pradžios, pabaigos,
Kai nesiklaupia tamsai bevaliai,
Kada Viešpats pats dirvą vagos
Atidavęs ir mums savo dalį.
 
Padalino kadais ją pusiau,
Tačiau vėl teks dalinti iš naujo.
Jei dar eisi per pievą – nusiauk
Ir pririnki rasų pilną saują.
 
Tepavirs ji tiktai vien mintim –
Lyg gurkšneliais nubėgusios upės...
Gal tarp pirštų lašai kris šalti...
Gal trumpam sukuždės saulės lūpom....
.....................................................................
 
Jau seniai per toli gyveni,
Kad atmintum – kas buvo, kas gera...
Tik giliam užmaršties šuliny
Angelai puolę atvaizdus geria...
 
2018 m. sausio 17 d.