Ko, močiute, vis dairais,
ko neini per gatvę?
Oi, vaikeli, ko skubėti,
juk matai – senatvė.

Negaliu labai skubėti,
akys blogai mato,
tad bijau patekti tiesiai
po mašinų ratais.

Duok, močiute, man rankelę,
Tave palydėsiu.
Na, ir dar krepšelį 
tavo panėšėsiu.

Senoji davusi ranką
tyliai atsiduso.
Ir netrukus jau stovėjo
abu kitoj gatvės pusėj.