Paklaidink mane, vėjau, siautulingoj pūgoj,
Kad nerasčiau atgal minto tako...
Su savim gal pabuvus aš vienatvėj tylioj,
Dar išgirsiu, dėl ko širdis plaka...

Atsakyk, drauge vėjau, ar atleis man širdis,
Kad ilgai taip jai leidau kentėti,
Ar tą skausmą dar siela kada nors numaldys,
Ar beliks jos randai vien korėti?..

Neatsakė man vėjas, nusisuko ūmai...
Tik akis baltai pūgai užmerkė,
Nesuspėjo ji kelio užpustyt, kur namai
Vieniši ir liūdni manęs verkė...