Kai speigas tavo miestą užrakina
Viena iš nesibaigiančių naktų,
Vėl tęsiasi spalvotas sapnų kinas,
Kur pagrindinis personažas tu.
 
Kur apsirengęs Pučinela rūbais,
Bandai įteigti, kad tokiu esi,
Kad siela lyg žievė nuo medžio lupas,
Kad dabartis prabudus atgrasi.
 
Kad nėr gyvenimo aštrumo – kriaũnos –
Beliko, kuo dar pasigirt gali,
Nes jau delčia ir baigės mėnuo jaunas –
Dalis nepadalintam obuoly.
 
Žibintai – tik šešėliams išryškėti,
Papuošt šaligatvį, užgožt medžius –
Lyg smilkstančios tarp pirštų cigaretės –
Vis trauksi dūmą, kol gerklė išdžius.
 
Nėra tiesos – prapuolė ji žvaigždynuos –
Veikiausiai Vėžio, Gulbės nebylės,
O tai, kas buvo, atmintis težino...
Gal ji užmigs, kai, regisi, kelies?
..........................................................................
 
Atodrėkis... Bet miestas užrakintas
Raktù likimo laiko duryse
Ir gatvėmis blaškais ne tu, o mintys
Su karnavaluos pasiklystančia dvasia.
 
2018 m. sausio 17 d. 06. 11.