It gyvybės užuomina
Blandosi sausio vidurdienis. 
Ilgesni spinduliai
Gyvuonies iki šiol dar nesiekia.
Pirmas lašas nuo stogo –
Ledėkams prie pamato stumdyti.
Dar ne laikas net zylėms,
Pašiaušusioms plunksnas, cypsėti,
Bet kažkas būtyje
Suplazdėjo, suvirpo, sukruto – 
Tarsi tvinksnis širdies
Imtų jaust ryt pakilsiantį vėją.
Nei iš šio, nei iš to
Šypsnio šviesai įsitempė lūpos,
Nes rievės naujumu
Ilgas ciklas dienų prasidėjo.
Nežinia, ar pakvips
Pumpurais kažkelintas atodrėkis,
Kada zylės giedos
Plunksneles vėl suglosčiusį „Cyli“.
Debesų lopiniais
Prasiblandęs dangus užsiklostė.
Man vaidenas turbūt –
Lig pavasario tūkstantis mylių,
Bet dabar aš jaučiu,
Kad sukaupsiu jėgas ir pragysiu
Ir kaip kraujo sula
Tuoj nešios srautą tvenkusį ižą.
Dar pabūt su tavim – 
Mano vienas vienintelis tikslas, 
Kad paliudyčiau tau – 
Neišėjo jausmai. Štai kodėl jie negrįžta.
Jie tik jaukiai glūdėjo,
Jie laukė viduržiemy spindulio,
Kad pastingęs raumuo
Savyje jaustų sukauptą jėgą.
Šypsenos spindulys
Net užmingant nuo lūpų nedingo – 
Tyliai krinta
Visai nebežiemiškas lūkesčių sniegas.