Nedrįstu aimanuot,
Kad kryželis, man duotas, sunkesnis,
Nei kitų suriestų
Varganų
Nuoširdžių
Piligrimų.
Matavau savimi, 
Kiek kainuoja rupios duonos kąsnis,
Iki nuospaudos padengė jautrią gyvuonį
Kaip grimas.
Iki dulkėm išdriko
Į saują suspaustos svajonės,
Iki žodis suplyšo
Į nieko nereiškiantį garsą,
Iki laiko tėkmė
Tako pjūvio žole neužklojo,
Nes neliko jėgų net kvėpuot –
Ką ten pjauti ar arti...
Atgaila per vėlai.
Ko liežuvis prie gomurio prikepė?
Padėkot nesumojau,
Nes jėgai besenkant burbėjau,
Kad gavau tarsi atlygį
Puošniai atrodančias įkapes
Ir suvokaiu,
Jog būčiau netikus teisėja.