O tu pamilk mane
su nekantrumo aureole
virš galvos.
Su netylančia nuo liūdesio
styga manoj bekraštėj sieloje.
O tu priimk mane,
rytais dar susivėlusią,
akimis įsikabinusią
į gesti susiruošusias žvaigždes.
Netepk medaus nei sviesto
ant riekės, juodos kaip žemė.
Tegul sprangi ji bus,
tebus ji man sausa.
Išlipusi iš mėnesienos
be meilės kloto guolio,
prabylu į tave širdies kalba.
Tu negirdi,
o aš girdžiu, kaip kliedi
nuo šalnų pavargę toliai.
Mylėk mane be erzelio sukilusio
už mano akyse subėgusias
sūrias rasas.

2018-01-17