Ten, kur gyvenau, viskas buvo tikra:
Gimimas, skausmas, mirtis.
Mane pažinojo šunes keli kaimai aplinkui.
Ir žmonės – jie ateidavo ir stodavo prieš mane nuogi,
Neslėpdami nei kūno, nei dvasios
Žaizdų, pūlinių, randų,
Tikėdami, pasitikėdami,
Žinodami galimybių ribas,
Nereikalaudami neįmanomo.
Maniau pažinusi žmogiškosios prigimties gelmę.
 
Čia, kur dabar gyvenu, patirtis tebegalioja,
Tik šunes nevaikšto be pavadėlių, o tai ir antsnukių,
Ir buvau įspėta – dėl visa ko –
Naktimis neklajoti gatvėm viena.
Nepaklausiau.
Šunes iš tolo vizgina uodegas,
Bomžai praleisdami mane paslaugiai atidaro duris,
Narkomanai nukreipia žvilgsnį,
Tik elgetos prie Petro Povilo
Speiguotą šventadienį trepsi šąlančiom kojom
Ir iš padilbų dėbso į mane –
Išvaizda jau atrodau esanti viena jų –
Ar kartais nesumanysiu nuvilioti jų laimikį?
 
Stoju eilutės gale, pasidedu skardinę dėželę.
Iš bažnyčios eina teisieji, šypsodami – laukia pietūs,
Poetai, apmąstydami žiemos haiku eilutę –
Kodinis žodis – elgeta. Kaip romantiška!
Negreitai žvangteli pirmas variokų žiupsnelis.
Dar ir dar. Kodėl aukotojai renkasi mane?
Visa šiurpstančia oda jaučiu,
Kaip apie mane žvilgsniais kalbasi neapykanta:
Pirmą kartą įspėsim, nepaklausys – užmušim.
Kas pasiges elgetos – viena daugiau, mažiau...
Čia mūsų medžioklės plotai! Krūpteliu.
Susirenku centus, sumetu į bažnyčios aukų dėžutę.
Išdavikiškai žvanga monetos,
Paniekos žvilgsniu mane perveria paskutinė davatkėlė:
Turi būti banknotai, gulti tylėdami.
 
Patirtis: sielvartas būna ir netikras.