Bėga laikas smėlėtomis kopomis;
Jūra ilgisi savo dukters.
Tamsios naktys, tamsios ir dienos –
Rauda tėvas auksiniam krėsle:
Už žmogaus ištekėjus undinė –
Ji namų neberas vandenyne.
 
Byra smiltys – skaičiuoja jos laiką,
Kiek dar metų prabėgs vandenyne,
Kai ant kranto suklyks albatrosas:
Grįžta jūros dukra, vedina savo skausmo.
Už žmogaus ištekėjus undinė –
Be namų ji nebus nelaiminga.
 
Ant bangų šoka, sukasi sesės;
Rauda tėvas auksiniam krėsle;
Vyras myli raudonplaukę ,,žuvelę“ –
Jos plaukuose žvaigždelės įsegtos.
Spindi, žiba akys dangaus:
Tu sugrįžk, nepaliki šeimos.
 
Siaučia, pyksta motina jūra;
Skaldo krantą juostuota banga:
Išdavikė undinė paliko
Savo uodegą rūmų rūsy.
Nebevaikščiok, dukrele, po krantą –
Bado smėlis kojas basas.
 
Bėga laikas smėlėtomis kopomis;
Jūra ilgisi savo dukters...
Tamsios naktys, tamsios ir dienos –
Rieda ašaros skruostais sesulėms:
Už žmogaus ištekėjus undinė –
Ji namų neberas vandenyne.