Juodas šokis nakties vėl pro atvirą langą
Į kambarį veržias. Duok man savąją ranką,
Ištiesk, nepaleisk, kai už lango perkūnijos
Trankos. Prisiglausk ir tylėk, man vien šito
Pakanka, kai šešėliai nakties taip ištįsta, 
kad siekia net dangų. Kur pradingo jaunystės
Spalvoti kerai, kad toks drumzlinas laikas
Sustojo, kad toks nerimas spaudžia krūtinę
Kietai ir pasaulis, atrodo, kvėpuoti nustojo.
Be prasmės, be vilties kibirkšties, toks pakibęs
Lyg voras ant plauko. Tuoj nukris, subyrės
Į smulkias smilteles, tarsi niekad nebuvęs
Sutvertas. Ir neliks nė žymės, tik miražai žydri
Kažkada įsirašę į laiką, į beribes erdves, ir
Išplaukę, kur sutemos draikos. Duok man savąją ranką, 
Ištiesk, prisiglausk ir stipriai apkabinki, juodas šokis
Nakties teneleidžia į nerimą grimzti.

2017-08-02