Nukrito žiedlapiai – balti laiškai,
Tik jų skaityti niekam nebereikia...
Tu vėjo glėbyjè lig šiol blaškais
Kaip sutemų plaštakė, tartum snaigė...
 
Kuri ištirps arba sudegs šviesoj.
Nejau svarbu – vis tiek neilgas skrydis?
Regėjos, kad prarasiu tave tuoj,
Bet sodai obelų ir vėl pražydo.
 
Ir vėl tas kvapas, ta pati spalva –
Kodėl? Kodėl kartojosi iš naujo?
Nebelaikiau tavęs – esi laisva,
Nes netelpa pasaulis tavo saujoj.
 
It nesunokęs pirmas obuolys.
Aukštai kabąs – lyg niekada nekristų...
Todėl pakelti jo nebegali –
Tik žiedlapius... Ar nuo vainiko Kristaus?
 
Nors, ne  – per daug lengvi, per daug balti
Ir laikini – nemokančių mylėti.
Tačiau kaip Jis – iš anksto pasmerkti,
Tačiau kaip Jis – juk širdimi lytėti.
 
O sodai gaubs kažką kažkur migla –
Naiviu tikėjimu – lig apalpimo,
Kad kito metų laiko nebėra,
Kad patsai Viešpats čia prie vartų rymo.
..................................................................................
 
Ak, apgaulinga tų pavasarių malda –
Rytais sudrėkę žiedlapiai – laiškai į niekur...
Neperskaityti liks, plevens tarsi tada –
Plaštakėm tik ugnį, snaigėm tik į sniegą...
 
 2016 m. sausio 11 d.