Mas keip maži paukštaliai unt šakų sutūpį,
Kaipa maži vaikaliai pa matinas skaru.
Čia mana kraštas, mana gryčia palai upį.
Čia brungi žeme man, čia ašei gyvenu.
 
Ir kei sunku man, kei širdį sapulėliai spaudžia,
Ir dūšias kamarėlaj teip graudu, graudu,
A mįslas pačias  vėl gražiausių žadį audžia,
Až  Lietuvų – gražesnia žadžia nerundu.
 
Mas keip paukštaliai, skrandam ir parskrandam
Svačios svačios šalys ir iš svačių šalių,
Bat Letuvas takias kitur tikrai nerundam,
Kur dūšių šilda šiuluma tava delnų.
 
Kur runkas tava mūsų pečius apkabina,
Kur kvėpia duonas kmynai, miška – viržiai.
Ir kol takelį mas nama da žinam,
Tal Letuvas mas vardą naažmiršma.