Jau vakaras, ilgokai gyvenu,
Žinau, rytojus ne mano valioj,
Galbūt kažkas vėl perbėgs kelią,
Kažkam paduosiu duonos riekelę,
Palesinsiu paukštelį, pašersiu šunelį
Ir užmigdysiu mažą vaikelį.
Ateina laikas užkurt ugnelę,
Bus šilta gera prie krosnelės,
Žiema vis blaškos tarpdury
Ir, išsigandus šilumos, vėl kiemo vidury.
Kokia skani žalioji arbata,
Paskaninta geltonu liepų medumi,
Tam tolimam krašte gera ranka
Surinko, susuko ir ji ant mano stalo,
Geriu aš ją lyg koks gurmanas.
Dienelė vis ilgyn,
Saulutė vis aukštyn
Ir mes su ja atgal, pirmyn.
Palinkusi žila galva kažką vis rašo,
Vis skaičiuoja ir nesvarbu jokie rytojai.
Dar šiandien tiek daug džiaugsmo būta,
Tad dalinuosi po eilutę po truputį.