Jokio gailesčio, jokios vilties,
Pilkas kapas, čia griaučiai
Tavieji, manieji kalės.
Kurmiai narstys po vieną slankstelį.
O tavasis, manasis ašai iš aukštybių
Stebės ir suprast negalės,
Koks mūs kūnas bedalis.
Tarsi skuduras, tarsi mazgotė dūlės.
O tavasis, manasis ašai nei tikėti,
Nei ne negalės, galbūt bus kažkur vietą suradęs.
Dangus plunksninio debesio sparno gaubte,
Pro kraštelį dangaus šviesa veržias.
Gal tai aš, gal tai tu, gal tai mūsų visų
Sielos akys į žemę vis žvalgos.
Ir atsakymo niekad ir niekam nebus.
Kai pasibaigia mūsų kelionė, gal į kitą peroną
Įsėdame mes, gal, gal, gal, na kiek daug čia tų gal,
nespėliokim, juk tai ne šachmatų dėlionė.
Vis tikėsim, manysim, mąstysim, kad kažkur kitas
Krantas yra, ir sudilusią viltį turėsim, na suprantat
Visi, apie ką pamąsčiau dabar aš...