Mylimoji, mes gulamės, keliamės –
Tarsi du ne išvien, tačiau skyrium,
Lyg lauke pasiklydę drugeliai mes,
Lyg du medžiai vienintelės girios.
 
Lyg fontanai skirtingi iš miesto,
Kai tarp mūsų šaligatviais eina
Daug praeivių vandens prisiliesti,
Bet troškimų nežinantys kainos.
 
Ir nuliūstame žiemai atėjus,
Ir abu it sutarę vis tylim,
Nes už mus tąsyk kalba tik vėjas
Bei čirena ant medžių dagiliai.
 
Nors ir juntam, kad laikinas metas,
Tik nežinom, kada vėl prabilsim...
Mylimoji, galbūt save metam
Į vienintelį tikrąjį virsmą?
 
Juk tik kartą ateina balandis –
Ir sparnuotas, ir žiedlapių pilnas...
Tačiau tu kažkokia išsigandus –
Kam gaubiesi šarma tarsi vilna?
 
Juk žinau, kad tau šalta nebūna,
O tik liūdna ir vieniša kartais....
...............................................................
 
Ir dalijasi širdį du kūnai –
Vieno kiemo du užverti vartai...
 
2018 m. sausio 10 d.