III

Nuo pat ryto laukiau, galvojau ne apie judesio kiekio teoriją ir Šriodingerio lygtis, bet apie vakarą ir būsimą pasimatymą. Grįžęs namo stebėjau, kaip ant gatvių švelniai nusileidžia tamsa, kaip tamsą praskiedžia oranžinės lempos, lėtai, lyg pelenai, iš dangaus pradėjo byrėti plonos snaigutės, užsikimšo gatvės, laikrodis skubėjo tolyn, o aš sėdėjau prie lango užsisvajojęs, iš už nugaros šviečiančio kompiuterio Billy Joel dainavo apie savo Uptown Girl, mane pertraukė landlord‘as, su kuriuo atsiskaičius jis palinkėjo gero pasimatymo, grįžau į savo transo būseną, skaičiavau pravažiuojančius troleibusus ir laukiau, laukiau, laukiau, kol iš vieno jų išlips mano draugė.

IV

Išėjau į balkoną, dar kartą akimis permečiau eilėraštį, kurio jai neperskaičiau ir panašu, kad neperskaitysiu.

Tapom šiandien vienas kitą;
Raidėm tave piešiu, o tu
Mane ant drobės teptuku.

Spalvas šiltas viduj aš pajutau
Ant širdies šakos, lyg koks paukštelis, tupi
Bet tu to nematai, nes tau
Tiktai paveikslo spalvos rūpi

Savo storu teptuku
Ištepliojai mano širdžiai nosį,
Bet nei teptukas, nei tu
Apie tai nesužinosi.

Tapom šiandien vienas kitą;
Raidėm tave piešiu, o tu
Sielą mano minkai teptuku.