I

Kava karti, sumuštiniai sausi, galva sunki ir paremta su ranka, alkūnė ant stalo, akys pilkos ir tuščios, pilnos kažkokio beprasmiško gylio žiūri kiaurai į tolumą; ieško ką daryti, supranta, kad daryti nėra ką, nebent išvadas, bet su išvadom joms sunku, todėl dangus, kuris slepiasi už pilkų debesų, užsilieja save kava. Galva sunkiai it akmeninės šventyklos durys pakyla, atsiveria burnos sarkofagas ir tamsų plyšį užkemša cigaretė, mumija keliasi ir eina į balkoną, dūmai grakščiai kyla, o pelenai krenta iš septinto aukšto pasikinkę vėją, plaučiai išsipučia nuo akimirksnės ramybės; debesys sklaidosi, akys atgauna spalvą. Dar gurkšnis kavos ir iš po lūpų kampučių ima lįsti saulė.

II

Garai pradėjo rangytis priešais akis, nosis pačiupo didžiulį gurkšnį karšto ir saldaus kvapo, apsvaigo galva ir tušinukas suteršė lapą savo kilmingu krauju.
Prieš akis iškilo vaizdinys – karšta diena, tarp atidarytų langų tipena vėsus vėjelis, kutena jos blauzdas ir glosto permatomą sijonėlį. Stiklinis, apvalus, žemas staliukas. Du puodeliai espresso. Nuo saulės rusvuose jos žanduose išskaptuotos duobutės. Skvarbios akys nurenginėja mane. Aš atsistoju. Pabučiuoju ją aršiai, ilgesingai, jos skonis kartus, jos oda minkšta, mano delnas slysta jos nugara, suima jos užpakalį...
Kas dabar? Ar aš gaunu antausį, ar ji pasiduoda, gulasi, skečiasi?
Aš galiu priversti ją daryti tai, ko noriu. AŠ rašytojas – ir ji neturi laisvos valios.