ten kur aš

iš širdies išlašnoja beribė versmė
ir gyvenimo upė gili gosliai teka
išrašyk atvirutėj žodžius kur išliko 
beribėj lemty ir ant užupio skardžio
ten vien ašarų brydė kietam akmeny
kur iškaltas gerumas ir vardai
jau seniai išplėšti iš vertų atminimų
dieve laimink visus nekaltus ir kaltuosius
juos įžvelgsi tu paukščio vyzdy
kai išlaukęs prieš lietų rinksi uogas
o nuo kalno riedės lauko akmenys
mes čia būsim  atviri savo sopuliui
ir tylai po vėjo dainos
atsigręžk į laukus
ten kur aš 
dar esu
 
Vasara7

2018-01-12 12:05:53

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2018-01-13 19:18:25

Vainikuojanti pabaiga, Gražus kūrinys.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2018-01-13 13:11:55

...labai gražus kurinys...ypač paskutinės eilutės stiprios, skausmingos ir žavios...

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2018-01-12 17:18:56

Dienoraščiuose tenka ir pasiknaisioti kad suprastum, todėl skaitai nevieną kartą, kol kažką randi tarp eilučių...
Pritariu - eilės gražios...

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2018-01-12 15:34:38

Atsiprašau, daug ko nesupratau, bet kalbėjimas gražus.
Kaip tam Martynui dangus, bet , matyt, ne man.