iš širdies išlašnoja beribė versmė
ir gyvenimo upė gili gosliai teka
išrašyk atvirutėj žodžius kur išliko
beribėj lemty ir ant užupio skardžio
ten vien ašarų brydė kietam akmeny
kur iškaltas gerumas ir vardai
jau seniai išplėšti iš vertų atminimų
dieve laimink visus nekaltus ir kaltuosius
juos įžvelgsi tu paukščio vyzdy
kai išlaukęs prieš lietų rinksi uogas
o nuo kalno riedės lauko akmenys
mes čia būsim atviri savo sopuliui
ir tylai po vėjo dainos
atsigręžk į laukus
ten kur aš
dar esu
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2018-01-13 19:18:25
Vainikuojanti pabaiga, Gražus kūrinys.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2018-01-13 13:11:55
...labai gražus kurinys...ypač paskutinės eilutės stiprios, skausmingos ir žavios...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-01-12 17:18:56
Dienoraščiuose tenka ir pasiknaisioti kad suprastum, todėl skaitai nevieną kartą, kol kažką randi tarp eilučių...
Pritariu - eilės gražios...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2018-01-12 15:34:38
Atsiprašau, daug ko nesupratau, bet kalbėjimas gražus.
Kaip tam Martynui dangus, bet , matyt, ne man.