Neišnyk, nepradink, balto angelo šiltas dvelkime.
Aplankyk sapnuose, apkabink, kaip tada, kai
Klūpojai prie lovos gyvybę sparnais apkabinęs.
Kaip tada suspurdėjo širdis, pajutau, ne viena
manyje ji jau plaka. Tai sūnus į šią žemę jau vėrė
Duris, dar toks mažas gyvybės miražas.
Man taip reikia tavųjų sparnų. Tu toks tyras
Su kūdikio veidu, tu klūpai man prie lovos, bet
Sapnas trapus, tavo veidas it vizija sklaidos.
Neišnyk, debesie, iš manųjų sapnų, balto angelo
Šiltas dvelkime, tu išskleiski sparnus virš manųjų namų
Ir nešiok vien tik gerąją žinią. Toks tikroviškas sapnas,
Jo pamiršti lig šiol negaliu ir manau, kad pasaulis ne visas,
ką akys dalija, dar yra paslapties šulinių...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2018-01-13 09:00:45
sujaudino...priglausiu.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-01-12 16:45:13
Tikroviški ir gražūs sapnai išlieka iki gyvenimo pabaigos... Kartais nutinka taip...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-01-11 23:29:41
Angelui tokie eilėraščiai turėtų patikti :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-11 16:13:51
dar yra paslapties šulinių...
puikios eilės, į širdį
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-01-11 10:29:04
Tiku Jūsų angelu