Šventai tikiu, kad rašydamas kiekvienas vejasi, pasiveja ir neša savąją viziją. Ekspromtinę, eksperimentinę, iškentėtą išliūliuotą, rimtą ar dar kitokią. Skaitančiam ją kažkiek prisivyti komentarais (bandymais įžodinti įspūdį) leidžia autoriaus naudojamų priemonių, temų (at)pažinimas (o tiksliau – įsivaizdavimas, kad esi tai perpratęs, pajutęs).
Tiek apie subjektyvius suvokimo banginius.
Komentaras (dažniausiai) – irgi savotiškas eksperimentas. Nieko užbrėžto, baigtinio, apsimainymas vaizdais...
So let‘s go.
---
Be abejo, čia veikia slaptasis agentas – minties žaismas. Dalyvių įvairovė. O visuma kažkokiu būdu vis tiek aiški (yra toks nebūtinai logika grįstas vidinis aiškumas, ar ne?). Eilėraščio idėją (bent jau atrastą pagrindą) galiu apibūdinti kaip pasaulio sąrangos apžvalgą, pilnatvės, būvių (tiksliau, vieno bekintančio) tęsinį.
Saulė ir mėnulis – šviesos ir tamsos valdų atstovai, bet kaip (santykinės) priešybės liejasi į viena... (amžiną ratą bandysiu aiškinti pabaigoje).
---
Gydomasis posmas (kaip Mynthon, medus, vitaminai ligoniui) – gerai.
Kur kyla tempas (pulsas, aštrėjantis žvilgsnis, virpinama klausa), kiršliai kažką sukiršina – nes kaistantį kraują lėtina… (geriau įsivaizduoju ką nors pan. į tegul upėtakiai… – ir gėli vandenys lieka, ir formų, judesio (ap)takumas).
Bet.
Čia ir yra tas sunkiau įžodinamas niuansas – ir, ko gero, viskas išreikšta tinkamai, nes eilėraščio visuma kalba apie trauką namo. Sąnarių (judančio pavidalo) turinys – su gausybės užuomina, nuoroda, kad pasigavusi srovė lėtai plukdo prie pradžios.
Benamės katės irgi į temą – mėnesiena, valerijoninės nuotaikos...
---
Žodelis Ta (pipete) šiaip nelabai, bet jei mėnulis yra viliojanti kryptis (kas žino, gal kaip tik jo valdose tikroji tikrovė, minkšti sapnų patalai), o saulė ir pasaulė tvieskia šviesiai blaiviai, tada Ta ledo pipetė tinka.
Taigi kaip pagrindinis trikdis belieka prieveiksmis sulėtintai.
---
Tema amžina. Kodėl saulė ir mėnulis yra viena, kodėl čia grįžimas namo – samprotavimais nebekankinsiu, nes vis tiek neišreikšiu geriau nei senovės poetas...
 
Death Is Before Me
after an anonymous Egyptian poem, 20th century B.C.
translated by W. S. Mervin
 
Death is before me tonight
like health to the sick
like leaving the bed when well.
 
Death is before me tonight
like the smell of coffee
like lying in the stream on a hot day.
 
Death is before me tonight
like the odor of lilac
like drowning in a lake of rum.
 
Death is before me tonight
like mid-summer thunder
like coming home from far away.
 
Death is before me tonight
like the moon above the prison
like rain in the garden in my homeland.
 

Visai geras, spalvingas, viltingas prašymas.