Gyvenime teko dažnai dalyvauti vestuvėse. Linksma būdavo ir rūpesčių užtekdavo. Tai pabroliu, tai piršliu. Dabar prisimenu – pinigai vėjais, galvos skausmas, – daugiau nieko. Draugystė!?.. Kur tie draugai?.. Buvau pabroliu vestuvėse: vienas labai greitai pasikorė, kitas – sužinojau, kad mirė gal po dešimtmečio. Norėjau jo kitame Lietuvos gale ieškoti, o jis tuo tarpu į Kaišiadoris buvo grįžęs. Kur ieškoti draugų? Kaip seniai, kai kurie man liepė ilgai gyventi. Mano dalyvavimas vestuvėse, tiesa sakant, nelaimingas buvo. Nepasakyčiau, kad pačios vestuvės, jos pakankamai linksmos būdavo. Tik aš, matyt, pabrolys buvau nesėkmingas, blogas šeimyninės laimės nešėjas. Iš kur tie laimės fontanai imsis. Ar tai buvo vedybų planuose?.. Laimė – gana abstrakti sąvoka, ne visiems vienodai suprantama. Laimės komponentus sudarė pinigai, namai, mašinos, karjera, išsilavinimas, grožis, jaunystė, skaistybė.  Prieš vestuves visa tai reikėdavo surinkti viename asmenyje, kad būtum tikras – jai gali patikėti savo ateinantį gyvenimą. Tai aš ir kankindavausi, kai man pabroliauti nepavykdavo. Kankindavausi, kad iširdavo mano draugų, ar žmonių, kurie man patikėjo oficialias pareigas, santuoka. 

Penkis kartus buvau pabroliu. Išties mažai. Čia grynai finansų reikalas. Nes pabroliauti, anot mano mamos, – tai pinigus vėjais leisti. Pinigai vėjais leidžiami visokiais būdais. Kartais dūmų pavidalu, kartais skysčio, kurio pėdsakus paliekame ant tvorų. Daug paleidžiame vėjais pinigų ir negailime. Svarbu, kad linksma buvo. Neuždirbdavau aš tais laikais daug pinigų pabroliavimams. Jeigu ir uždirbdavau, jie man šonus labai kutendavo.  Labai greitai išskrisdavo. Tokios ir algos buvo – vienam vakarui restorane. Mano draugai, kuriuos apvesdinau pabroliaudamas, visi mirė. Nė vienas neišsiskyrė, bet mirė – tai vis vien išsiskyrė, nes jų moterys dar gyvos. Mirtis neišskiria – tik atideda pasimatymą į Anapilio sodus. Ten susitikęs galėsi vėl pasakyti – myliu. Kažin ar bus ten laisvė nesakyti tų žodžių? Manau, bus – rojuje neturėtų žmogus veidmainiauti. Ten tikriausiai nereikia gydomojo melo. Gal kas nors net ir susitikti nenorės. Gal kas numiręs jaunas net ir nepažins savo 60 metų vyresnės draugės. 
Mano dalyvavimas vestuvėse neapsiribojo vien pabro-liavimu. Vieną kartą buvau jaunikis. Palyginus lengvabūdiškai el-giausi. Labai jau nereikšminga man atrodė tą procedūra. Paskui pasirodė, kaip aš baisiai klydau, kiek teisių aš praradau. Buvau jau beveik suaugęs 26 metu vaikinukas. Beveik suaugęs buvau, bet ne protu. Ne veltui mama visą laiką sakė: „Kada tu vaikeli suaugsi? “ Dabar jau galėtume su ja ta tema pasikalbėti. Jeigu susitiksime ten... gal nors kartą ir pasikalbėsime, kaip du protingi žmones. 
Penkis kartus buvau piršliu. Keturios poros išsiskyrė, paskutinės nematau jau virš dešimt metų. Nežinau, kaip jiems sekasi. Bendrai – tai ir nerūpi. Na, išsiskyrė žmonės: kažkokia cheminė reakcija neįvyko, truko kažkokių reaktyvų, ar per daug buvo, kad vienas žmogus be talkininkų nesusitvarkė. Visuomet kažko trūksta, ar per daug būna. Išsiskyriau ir aš pats ir vėl apsivedžiau... Ir gyvenu dabar kaip baltas žmogus. 
Jeigu rašai apie vestuves – tai  būtinai reikėtų kokių nors nesąmonių prirašyti. Per vestuves visuomet daromos nesąmonės. Jeigu jos be muštynių ar kokių įdomių skandalingų siurprizų – tai net jau ir neįdomu. Nėra cinko, kaip sakydavo mano vaikystės draugai. Prisimenu pirmąsias savo vestuves, kuriose buvau pabroliu. Neminėsiu to žmogaus pavardės, kaip sakiau jau miręs ir ganėtinai senai. Jam tada tik aštuoniolika metų tebuvo. 
Išvažiavome į vestuves penktadienį. Dar Kaišiadoryse pradėjome gerti. Vestuvės turėjo įvykti Vilniuje. Suviliojo jis mūsų anglų kalbos mokytoją, kuri mus mokė vakarinėje mokykloje. Žinoma, ji buvo žymiai vyresnė. Ko gero ir jis manė, kad tos vestuvės tik laikinas, lengvas nuotykis ir kad dar daug tokių bus. Buvome šimtaprocentiniai geltonsnapiai, šio gyvenimo skersvėjuose, nerūpestingi, kaip dar nemokantys skraidyti paukšteliai, krentantys iš lizdo į visuomet daugiau patyrusių moterų rankas. Jos visuomet vyresnės protu, nors gali būti ir dešimtmečiais jaunesnes. 
Kažkaip vis neišeina be ilgesnių įžangų ir filosofinių apmąstymų. Nieko nepadarysi – toks gyvenimas. Gyvenimo patirtis, kuri prašosi apibendrinama. 
Ta mokytoja dar ir mokytoja nebuvo, tik praktiką atliko. Diplomą  kaip tik tą vasarą ir gavo. Iki aukštojo išsilavinimo mano draugui dar toli buvo, bet šeimoje jau diplomas buvo. Nuvykome į vestuvių vietą už Vilniaus, tą vietovė vadinama Pavilniu. Šalia būsimo uošvio vilos tekėjo Vilnelė, vietos tenai gražios. Pušynai, vasara, giedra saulėta diena ir visa kitas grožis. Smagu buvo. Patiko pamergė, su kuria susipažinau. Mergaitė dar mokėsi dešimtoje klasėje, iš gerų namų, labai mamytės prižiūrimą, neduok Dieve, kad ko nors nepadarytų koks nors kaimo bernas iš Kaišiadorių!.. Vienai jau nepasisekė – reikia vestuves kelti. Alga, kurią gavau prieš išvažiuodamas į šias vestuves, jau pirmą vakarą sumažėjo iki minimumo. 
Kitą dieną atvažiavo chebra: Vilius, Stepas, Algis, Vytautas, gal ką ir pamiršau, manau, perskaitęs šį rašinį Algis primins. Pinigų mano draugas Valentinas patarė negailėti, nes uošvis turtingas kaip Krezas, man menkos vaizduotė žmogui, net stengtis nereikia įsivaizduoti tą puotą, kurioje mes dalyvausime. Viena aišku – alkoholio netruks. Čia jau mylimas uošvis ypatingai pasistengs, juk ne kasdien  savo vienturtę dukrą už tokio šaunaus vyro iškiša. 
Chebra  atvažiavo, bet į metrikacijos skyrių nuvyko tik jaunieji ir viena pora. Tai aš su savo pamergę. Mes ten kažką kažkur ir pasirašėme. Prisimenu, buvo karšta ir bloga, buvau ne visai blaivus.  Daugiau pamergių kažkodėl ir nebuvo. Chebra nuliūdo. Jie buvo nusiteikę neblogai pasiausti su vilnietėmis, kažkodėl jiems atrodė, kad sostinės merginos yra lengviau prieinamos. Galiu suprasti jų nusiminimą, nebuvo jokių, tik kelios ponios, dvidešimt metų senesnės, kurių laikyseną tiesiog sakė: mes padorios moterys ir neprasidėsime su kažkokia provincijos smulkme. 
Kaišiadoriečius sunku sugluminti, mūsų vaikinai visada „laikydavo fasoną“, – taip lenkiškai sakydavo Stepas. Kas gi būtų, jei mes būtume drovūs kaip kačiukai. Juk rinktiniai vyrai nuvyko į tas vestuves, o čia tau prašau... Na pirmas vakaras nesvarbu, rytoj kaip sakė Valentinas, mūsų laukia  nuostabi puota. Tokius įžymius svečius suguldė ant aukšto. Perdengimas buvo užpiltas šlaku, ant jo numestas plakis šieno ar šiaudų. Ten ir sugulė pabroliai be pamergių. Kadangi aš pamergę turėjau tai dar šiek tiek užtrukau ją lydėdamas namo. Beje, ir jos mamytė su tėveliu visą laiką buvo netoliese. Ir  kai aš jau buvau bepradedąs aiškinti apie dievišką pirmojo prisilietimo žavesį, pasirodė mamytė... Kaip tik laiku. 
Grįžau namo. Užlipau ant aukšto. Uždegiau šviesą ir  pamačiau „karišką vaizdelį“. Mano bičiuliai buvo jau sumigę. Vietos ant tų šiaudų jau nelikę. Prisimenu, tada mane pasišaukė draugas Valentinas: „Eikš čia, Jonai, pas mus yra dar laisvos vietos. “ Jūs tik pamanykite: pirmą vestuvių naktį – kartu su jaunaisiais. Jų guolis mažai skyrėsi nuo pabrolių. Buvo tik kitame to namo  gale. Ką bedarysi, priguliau. Nespėjau nė užmigti, išgirdau šnabždesį: „Valentinai, aš noriu tavęs. “ 
Pašokau kaip apiplikytas. Atėjau prie pabrolių vienišių, ir pažadinau pirmą iš eilės, paklausiau, ar ne laikas jam būtų ištuštinti šlapimo pūslę. Taip ir laipiojome visą naktį kopėčiomis nuo to aukšto. Vos prašvitus mes jau buvome kieme. Po kiek laiko pasirodė ir tėvai.  Ne, visgi pirmas pasirodė Valentinas, jis iškilmingai nešė du butelius aliejaus. 
–  Vyručiai, šiandien reikės labai daug gerti. Tik nepadarykite gėdos, neprisirykite. Labai gerai prieš tai pasiruoši, kai skrandį suvilgai riebalais: gali gerti kaip slibinas, niekaip neišlūši iš koto. 
Supurtė mūsų  kaišiadorietišką  chebra  tuos butelius už namo kampo į savo skrandžius. Didelė įtikinimo galia. Ko tik mūsiškis nepadarys, norėdamas išgerti. Čia dar mergų nėra. Laukiam, liūdim, kada svečiai susirinks, niekas nieko neįpila, niekas nieko neduoda. Jau ir nuobodu pasidarė. Susimetėme paskutines kapeikas, nuėjome į kaimo parduotuvę, nusipirkome rašalo, šiek tiek atsigaivinome – vis ne be reikalo aliejų išgėrėme. Pajutome išgerti dar galime... kaip slibinai. Grįžome atgal, ten, kur balius. Uošvis visai nesikaso, tik leidžia kažkokias bulgariškas dainas: atseit, linksminkitės, gal troškulys kamuoja – tai šulinys vietoj. Švarus vanduo, čia smėlis. 
Vėliau pasikasęs pakaušį sumąstė: 
–    Vyručiai, jūsų čia daug?.. Plūgelį turiu. Bulves reikėtų  apvagoti!.. 
Vagojame, tempiame arklinį plūgą kaip Romos vergai, pigesni už arklius. Prie rankenų  Stepas atsistojo. Neilgai dirbome. Matome, apsiniaukė uošvio veidas. Pasirodo, Stepas tiesiai per bulves plūgelį laikė. Neišėjo biznis. Kai dabar pamąstai, ką ten žmogus gali suprasti?.. Kokie ten santykiai mezgėsi. Ne veltui uošvis bulgarišką muziką mėgo, gal kokie protėviai iš Gabrovo. 
Grįžome namo į Kaišiadorys, susiveikėme keletą butelių rašalo. Sėdėjome parke prie čiurlenančio fontano. Tada jis čiurleno po verkiančiu gluosniu. Buvo maloni vieta vakarais pasėdėti, išgerti. Dabar jau neprisimenu: ar mes ten daugiau pykomės, ar linksminomės. Stepas vis kartojo: „Aš jam per bulves, per bulves. „ 
Algos, aišku, nė kapeikos. Visa laimė,  pirmadienį visai švaria galva į darbą nuėjau. 
Muziejaus direktorius vis ragina: „Rašyk apie konkrečias vietoves, pastatus“. 
Tai aš ir rašau. Nečiurlena fontanas parke, gluosnį senai nukirto, gal jau  ir ne vieną, suoliukai numindyti ir renkasi ten vakarais tokia pati chebra, tik gal jaunesni. Kokias jie ten psichiką keičiančias medžiagas vartoja – niekas nežino. O gal jie ten sėdi ramūs kaip belgai ar kalėdiniai avinėliai.